kredto refòrma, šalies kredito politikos pertvarkymas valstybiniais norminiais aktais, esminis kredito sistemos organizavimo, veiklos ir valdymo pakeitimas.
Kredito reformos pasaulyje
1844 Didžiojoje Britanijoje atlikus kredito reformą, Anglijos bankas tapo centriniu banku ir greta savo kitų funkcijų ėmė remti privačius bankus. Po 1860 Rusijoje vykdant kredito reformą buvo likviduotos senosios kredito įstaigos – Valstybinis komercijos bankas ir Valstybinis žemės bankas, o vietoj jų, siekiant sustiprinti kredito sistemą ir paskatinti prekybą, įkurtas Valstybinis bankas. 1913 Jungtinėse Amerikos Valstijose įvykdžius kredito reformą buvo sukurta Federalinė rezervų sistema ir į vieną bankinį centrą sutelktos visos šalies kredito lėšos. 1930–1932 SSRS kredito reforma panaikino komercinį kreditą, jį pakeitė tiesioginis bankinis kreditas, buvo centralizuotas kredito įstaigų veiklos valdymas, griežtai reglamentuotos jų atliekamos kreditavimo operacijos.
Po Antrojo pasaulinio karo kai kurių Vakarų Europos šalių kredito reformai buvo būdinga dalinė bankų nacionalizacija, dėl to padidėjo valstybinio bankų sektoriaus dalis, bet kreditinių santykių esmė nepakito, pvz., Italijoje, Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje buvo nacionalizuoti centriniai, Prancūzijoje, Italijoje – ir didžiausi bei vidutinio dydžio komerciniai bankai, kitos kredito įstaigos. 20 a. 6 dešimtmečio pabaigoje šių šalių kredito sistemos turto didžioji dalis priklausė valstybinėms ir pusiau valstybinėms (mišrios nuosavybės) kredito įstaigoms. Koncentruojant ir centralizuojant bankinį kapitalą buvo padidintas emisijos bankų vaidmuo.
Besivystančiose šalyse kredito reforma buvo siekiama sukurti nacionalines kredito sistemas. Nepriklausomybę iškovojusiose šalyse buvo įkurti centriniai emisijos bankai, kurie atliko pinigų apyvartos reguliavimo ir valstybės kredito politikos funkcijas. Šiaurės Afrikos šalyse buvo nacionalizuoti didžiausi užsienio, kai kuriose šalyse – privatūs komerciniai bankai (pvz., Egipte 1962 įvykdžius kredito reformą buvo nacionalizuoti visi privatūs bankai ir draudimo bendrovės), t. p. buvo keičiamos (pvz., 5 dešimtmečio antroje pusėje–6 dešimtmečio pradžioje Lenkijoje, Bulgarijoje, Čekoslovakijoje, Rumunijoje, Jugoslavijoje, Vengrijoje, Vokietijos Demokratinėje Respublikoje) kredito formos ir kreditavimo metodai. Suvalstybinus kredito sistemą kai kuriose šalyse buvo pradėtas lengvatinis kreditavimas, pvz., Indijoje nacionalizavus didžiausius komercinius bankus pradėtos taikyti atsilikusių vietovių plėtrai skirtos lengvatinio kreditavimo priemonės.
Kredito reformos Lietuvoje
Lietuvos centrinės bankininkystės ištakos siejamos su 1768, kai Abiejų Tautų Respublikos Seimas nutarė steigti valstybinį emisijos Lenkijos ir Lietuvos banką (Bank Polski i Litewski), bet sava pinigų sistema iki 1922 nebuvo sukurta. Dėl didelės infliacijos sutrikus prekybai, finansų ir kredito įstaigų veiklai reikėjo iš naujo kurti kredito sistemą. Lietuvos Seimas 1922 skubiai priėmė įstatymus dėl lito įvedimo ir Lietuvos banko įkūrimo. 1922 10 valstybinėse iždinėse ostpinigius pradėta keisti į litus. Dėl griežtos pinigų politikos litas iki pat 1940 išlaikė aukso paritetą. Sovietinės okupacijos metais litą pakeitė sovietinis rublis, bankai nacionalizuoti ir įtraukti į SSRS bankų sistemą. 1988 SSRS pradėta kredito reforma apėmė ir Lietuvos kredito sistemą, buvo pereinama nuo centralizuoto valdymo prie rinkos mechanizmo, vėl pradėtas naudoti komercinis kreditas, juridiniams asmenims suteikta teisė sudaryti kredito sutartis
Buvo sukurta dviejų lygių bankų sistema – centrinis Lietuvos bankas (įkurtas 1990, jo komercinės funkcijos 1992 perduotos naujam Lietuvos valstybiniam komerciniam bankui) ir komerciniai bankai. Vietoj griežtų administracinių kredito įstaigų valdymo priemonių Lietuvos bankas pradėjo vykdyti bankų veiklos ekonominio reguliavimo ir priežiūros funkcijas. Pradėtas naudoti komercinis kreditas, apimantis bankinio kredito dalyvavimą komercinio kreditavimo operacijose – taip buvo panaikintas 1930–1932 SSRS kredito reforma įvestas piniginių lėšų dalijimas į lėšas, skirtas įmonių veiklos einamosioms reikmėms ir kapitaliniams įdėjimams.
345