kreidà, Žemės geologinės istorijos mezozojaus eros trečiasis periodas, buvęs po juros, prieš paleogeną; geologinė sistema, kurios nuogulos susiklostė tuo periodu. Prasidėjo prieš 145,5±4,0 mln. m., truko apie 80 mln. metų. Periodas skirstomas į 2 epochas (geologinė sistema – į skyrius) ir 12 amžių (aukštų).
Paleogeografinės sąlygos
Kreidos periode dėl Žemės litosferos plokščių tektoninių judesių formavosi alpinio tektoninio etapo kimerinė kalnodara. Klimatas, po šilto ir drėgno juros periodo, kreidos pirmoje pusėje buvo sausas ir palyginti šaltas, antroje pusėje – vėl šiltas ir drėgnas. Tęsėsi juros periode prasidėjęs Laurazijos (Šiaurės pusrutulis) ir Gondvanos (Pietų pusrutulis) irimas, formavosi dabartiniai žemynai ir vandenynai. Juros pabaigoje ir kreidos pradžioje kalnodara ir jūros regresija apėmė Kordiljerų, Rytų Azijos, Mongolijos‑Ochotsko, Viduržemio jūros rytines judriąsias juostas. Ankstyvojoje kreidoje jūriniai baseinai buvo Viduržemio jūros, Vakarų Amerikos ir Rytų Azijos dubumose, Rytų Europos platformos rytinėje dalyje, Sibiro šiaurėje. Pietų pusrutulio platformose vyravo sausuma. Jūrose kaupėsi smėlingos‑molingos karbonatinės nuosėdos, šiltose jūrose formavosi koralų rifai (iš koralų, dumblių, rudistų). Ramiojo vandenyno ir Viduržemio jūros judriosiose juostose vyko povandeninis vulkanizmas. Rytų ir Centrinės Azijos, Australijos, Afrikos ir Pietų Amerikos platformose klostėsi žemyninės nuotrupinės, kai kur – anglingos nuosėdos. Pietų Amerikoje buvo labai aktyvus vulkanizmas. Stipriausi tektoniniai judesiai vyko Rytų Azijos judriojoje juostoje; jie suformavo sudėtingą raukšlinę sistemą. Ankstyvosios kreidos pabaigoje (albio amžiuje) dideli platformų plotai ėmė grimzti, prasidėjo viena didžiausių Žemės istorijoje transgresijų; jūriniai baseinai užliejo iki 29 % dabartinių žemynų ploto. Albyje ir vėlyvosios kreidos pradžioje atsiskyrė Afrikos ir Pietų Amerikos litosferos plokštės, susidarė Pietų Atlanto vandenynas, kuris vėliau susijungė su Vidurio Atlanto vandenynu. Afrikos šiaurės vakaruose atsirado Transsacharos sąsiauris, jungiantis Viduržemio jūrą su Gvinėjos įlanka. Vėlyvojoje kreidoje platformų baseinuose klostėsi karbonatiniai ir karbonatiniai‑pelitiniai dumblai, klestėjo planktoniniai mikroorganizmai (kokolitoforidai, foraminiferai), susiklostė baltosios kreidos formacija. Tarpžemyninėse įdubose kaupėsi ežerų ir upių, kai kur anglingos nuosėdos. Judriosiose juostose susidarė flišas. Ramiojo vandenyno judriosios juostos vakarinėje dalyje ir Indostano pusiasalyje vyko rūgščios sudėties lavų antžeminis vulkanizmas, visoje Ramiojo vandenyno juostoje – granitoidų magmatizmas (susidarė batolitai). Vėlyvosios kreidos pabaigoje nauji tektoniniai judesiai Ramiojo vandenyno vakarinėje dalyje suformavo sudėtingas Uolinių kalnų (Šiaurės Amerika) ir Andų (Pietų Amerika) raukšlines struktūras; buvo iškeltos Šiaurės pusrutulio platformos, vyko regresija. Kreidos periode geografinių juostų paplitimas buvo panašus į dabartinį.
Paleoflora ir paleofauna
Kreidos pradžioje augalijos ir gyvūnijos pasaulis buvo artimas prieš tai buvusiam juros periodui. Sausumos floroje vyravo medžių dydžio paparčiai, plikasėkliai augalai (ginkėčiai, sagainėčiai, benetitai, spygliuočiai).
Ankstyvosios kreidos viduryje įsivyravo gaubtasėkliai, epochos pabaigoje – žiediniai augalai, prasidėjo kainofitinis augalijos raidos etapas. Sausumoje ir jūroje vyravo plėšrieji, žolėdžiai ir skraidantieji ropliai (kai kurie buvo iki 27–30 m ilgio, 40 t masės). Vėlyvojoje kreidoje atsirado dideli jūriniai driežai mozazaurai. Paukščiai buvo tobulesnės sandaros, bet dar dantyti (pirmieji tipiškieji paukščiai išsivystė periodo pabaigoje). Plačiai paplito kaulėtosios žuvys. Atsirado ir tobulėjo placentiniai žinduoliai. Iš bestuburių vyravo galvakojai moliuskai – amonitai ir belemnitai, klestėjo dvigeldžiai moliuskai – ostrėjos, inoceramai, rudistai, pilvakojai moliuskai, pečiakojai, pintys, koralai, jūrų ežiai, jūrų lelijos, iš pirmuonių – sarkodiniai (foraminiferai); vėlyvojoje kreidoje ypač gausūs buvo planktoniniai foraminiferai ir kokolitoforidai. Organinio pasaulio pokyčiai prasidėjo kreidos viduryje, išmirus ichtiozaurams.
kreidoje gyvenusio mozazauro žandikaulio fragmentas (fosilija)
Kreidos pabaigoje dėl staigios klimato kaitos išmirė daugybė mezozojaus erai būdingų gyvūnijos grupių: dinozaurai, pleziozaurai, amonitai, belemnitai, inoceramai, rudistai; išliko geriau prisitaikę žinduoliai.
Naudingosios iškasenos
Kreida – viena rūdingiausių epochų Žemės istorijoje. Dauguma endogeninių rūdinių telkinių susiję su labai aktyviu Ramiojo vandenyno judriosios juostos magmatizmu; Rytų Azijos ir Šiaurės ir Pietų Amerikos alavo, vario porfyrų, molibdeno didelės rūdinės provincijos. Viduržemio jūros juostos vario porfyrų telkinių yra Bulgarijoje, vario sulfidų, geležies ir kobalto skarnų – Kaukaze, cirkono‑ilmenito sąnašynų – Ukrainoje, Sibire, aukso – Mongolijos‑Ochotsko juostoje. Gausu nuosėdinės kilmės geležies, aliuminio (boksitų) rūdų, fosforitų, gipso, akmens ir kalio druskų. Kreidos akmens anglių ištekliai sudaro 21 % pasaulio akmens anglių atsargų; jų yra Rusijos šiaurės rytuose, Jungtinių Amerikos Valstijų vakaruose, Kanadoje, Aliaskoje, Centrinėje Afrikoje, Pietų Amerikoje (prie Magelano sąsiaurio). Kreidos periodo naftos ir gamtinių dujų (~50 % pasaulio gamtinių dujų išteklių) ištekliai vieni didžiausių pasaulyje; Persijos įlankos, Vakarų Sibiro naftos ir dujų provincijos, naftos ir gamtinių dujų baseinai Aliaskoje ir Kalifornijoje, Meksikos įlankoje, Pietų Amerikoje (Venesueloje), Vakarų Afrikoje (Nigerijoje), Šiaurės Afrikoje (Libijoje), Vidurinėje Azijoje (Turkmėnijoje, Kazachijoje).
Kreidos formacijos terminas pradėtas vartoti 1808. Kreidos sistemą 1822 įvedė O. d’Halloy (Belgija), pirmąjį skirstymą į aukštus 1850–52 pagrindė A. D. d’Orbigny (Prancūzija). 19 a. kreidą tyrė A. de Grossouvre’as, A. D. d’Orbigny (Prancūzija), E. Stoley (Vokietija), P. Jazykovas, A. Archangelskis, S. Nikitinas, A. Pavlovas (Rusija). 20 a. – T. Birkelundas, F. Surlykas (Danija), P. F. Rawsonas (Didžioji Britanija), A. Krištafovičius, V. Rengartenas, N. Šatskis, E. Milanovskis, D. Naidinas (Rusija).
Kreida Lietuvos teritorijoje
Lietuvoje kreidos uolienos paplitusios į pietus nuo linijos Klaipėda–Kaunas–Vilnius. Žemės paviršiuje atsidengia Jiesios (Pajiesys), Nemuno (Marvelė prie Kauno, Jurbarko apylinkėse), Šventosios (Užupės), Neries (Gegužinė, Paguniai) atodangose; luistų yra Merkio (Pamerkiai, Kašėtos, Akmuo) ir Nemuno slėnyje (ties Skirsnemune).
Lietuvos kreidos periodo (sistemos) stratigrafijos ir geochronologijos schema
Ankstyvojoje kreidoje (iki albio) Lietuvoje buvo žemyninės sąlygos, klimatas buvo sausas ir vėsus. Albyje jūra apsėmė sausumą, vėlyvuoju Kreidos periodu įsivyravo jūrinės sąlygos, klimatas pašiltėjo. Šiltoje negilioje jūroje buvo gausu pirmuonių (foraminiferų, kokolitoforidų, nanoplanktono), įvairių bestuburių (dvigeldžių moliuskų, belemnitų, pinčių), žuvų (ryklių). Didžiausias kreidos uolienų storis prie Kaliningrado srities (Rusijos Federacija) – 315 m, Lietuvos pietuose – apie 200 metrų. Uolienų kraigo didžiausias gylis – 70 metrų. Į pietvakarius uolienos grimzta, jas dengia paleogeno ir kvartero nuogulos. Lietuvos kreidos amžius, stratigrafija ir koreliacija pagrįsta foraminiferų bei nanoplanktono tyrimais (A. Grigelis, R. Mertinienė), paleogeografija – nuosėdų ir klimato sąlygų tyrimais (J. Kisnėrius, A. Radzevičius, J. Bitinas). Kreidos sistemos foraminiferų zoninė skalė yra unifikuota.
Pagal 2004 atliktus tyrimus, Lietuvos kreidos sistemoje skiriami 3 etapai: sausuminis, transgresinis ir regresinis. Sausuminis etapas apima beriasio–apčio amžius (truko 30 mln. metų). Transgresinis etapas prasideda nuo albio amžiaus, kai jūrinis baseinas, plisdamas iš pietų, apsėmė didesnę Lietuvos dalį; atšilo klimatas. Albio viduryje (Užupės laikotarpis) Kauno–Šakių plote ir Šventosios vidurupio upių deltose susiklostė kvarciniai smėliai su glaukonitu, pirito konkrecijomis, medienos liekanomis. Albio antroje pusėje (Jiesios laikotarpis) susiformavo sekli jūra, kurioje klostėsi kvarcinės‑glaukonitinės nuosėdos su fosforitų konkrecijomis; sausumos reljefas buvo suskaidytas. Cenomanio amžiuje (Labguvos laikotarpis) negilioje jūroje klostėsi smulkios kvarcinės‑glaukonitinės nuosėdos (kartais su gausiomis fosforitų konkrecijomis), baseino pietrytinėje dalyje jas pamažu pakeitė mergelingos karbonatinės nuosėdos; atsirado foraminiferų, Pecten genties dvigeldžių moliuskų. Turonio, konjakio ir santonio amžiuose (Brastos laikotarpis) transgresija pasiekė maksimumą; baseino pietrytinėje dalyje gylis galėjo siekti 500 m, klostėsi baltoji kreida, vakarinėje dalyje baseinas buvo seklesnis, klostėsi molingos, aleuritingos‑smėlingos karbonatinės nuosėdos. Kampanio amžiuje (Bebro laikotarpis) baseino pietrytinėje dalyje toliau klostėsi baltoji kreida, vakarinėje dalyje išliko molingos, vietomis aleuritingos‑smėlingos karbonatinės nuosėdos su kreidos ir opokos tarpsluoksniais. Mastrichčio amžiuje (Galingos laikotarpis) baseino pietrytinėje dalyje klostėsi baltoji kreida, į vakarus daugėja mergelingų, molingų ir smėlingų‑aleuritingų nuosėdų. Regresinis etapas prasidėjo baigiantis mastrichčio amžiui: baseinas pradėjo sekti ir trauktis į pietus. Ilgiausiai baseinas išliko vidurinėje dalyje (Kybartų,Vištyčio apylinkėse), bet mastrichčio pabaigoje regresavo. Kreidos pabaigoje jūra galutinai atsitraukė iš visos Rytų Pabaltijo teritorijos. Baigėsi mezozojaus era.
Lietuvoje kreidos uolienas pirmą kartą paminėjo C. Grewingkas 1872 (Jiesios krantuose prie Kauno). 19 a. antroje pusėje–20 a. pirmoje pusėje kreidą tyrė A. Giedraitis, W. Dybowskis, J. Siemiradzkis (Lenkija), F. Noetlingas, A. Jentschas (Vokietija). Nuo 1926 kreidos sistemą tyrė Vytauto Didžiojo universiteto mokslininkai J. Dalinkevičius, V. Kvašninas‑Samarinas, M. Kaveckis, J. Ošmianas, Vilniaus universitete – B. Halickis, B. Rydzewskis; baltosios kreidos išteklius cemento gamybai tyrė P. Jodelė, A. Damušis. Po 1945 kreidos stratigrafijos ir litologijos tyrimus Vilniaus universitete atliko J. Dalinkevičius, Geologijos ir geografijos institute (1963–2002 Geologijos institutas) – J. Kisnėrius, fauną ir stratigrafiją tyrė A. Grigelis, R. Mertinienė, litologiją ir paleogeografiją – A. Radzevičius.
2300