kremãcija (lot. crematio – sudeginimas), mirusiojo palaikų sudeginimas.
Kremuojama dėl higieninių priežasčių (lavonas visiškai sudega per 1–2,5 valandos) ir taupant kapinių plotą (kapui reikia mažiau vietos). Kremuoti palaikai dažniausiai supilami į urną ir laidojami kolumbarijuje arba žemėje, kartais išbarstomi. Kremacijos atlikimo sąlygas, tvarką, kremuotų palaikų laidojimo būdus reglamentuoja specialūs teisės aktai. Kremacija atliekama Austrijoje, Australijoje, Didžiojoje Britanijoje, Čekijoje, Danijoje, Indijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kanadoje, Latvijoje, Lenkijoje, Norvegijoje, Prancūzijoje, Rusijoje, Švedijoje, Šveicarijoje ir kitur. Nuo seno mirusieji deginti ant laužo, nuo 19 a. vidurio – ir specialiose krosnyse krematoriumuose; kai kuriose Rytų šalyse mirusieji (budizmo ir hinduizmo išpažinėjai) tebedeginami ant laužo.
kremacija ant Gango kranto (Varanasis, Uttar Pradešo valstija, Indija)
Istorija
Kremacija žinoma nuo neolito. Paprotys laidoti sudegintus mirusiuosius atsirado trečiame tūkstantmetyje prieš Kristų (iki tol mirusieji laidoti nedeginti, suriesti ant šono, vadinamojoje miego pozoje).
Kremacijos pradininkais laikomi šumerų (senovės Mesopotamija) dvasininkai. Tikėta, kad mirusiojo siela per ugnį išsilaisvina iš kūno, apsivalo ir tampa nemirtinga. Iš Mesopotamijos kremacija paplito kitose Azijos šalyse, Afrikoje. Daugelis senovės tautų (asirai, babiloniečiai, žydai) mirusiuosius degino ant laužo su apeigomis.
Iškilmingas palaikų deginimas ant laužo buvo paplitęs ir tarp graikų, romėnų, senovės slavų, t. p. Japonijoje, Indijoje ir kitose Pietryčių Azijos šalyse.
Vidurio Europoje kremacija atsirado 13 a. pr. Kr., vėliau paplito Vakarų Europoje.
1886–1964 Katalikų Bažnyčia kremaciją draudė (už kremaciją buvo grasinama ekskomunika) dėl prieštaravimo tikėjimui apie pomirtinį gyvenimą ir mirusiųjų prisikėlimą.
Kremacija Lietuvoje
Baltų kraštuose (ir Lietuvoje) kremacija paplito pirmo tūkstantmečio prieš Kristų viduryje.
Lietuvoje 5 a. pr. Kr.–1 a. po Kr. pradžioje vyravo paprotys mirusiuosius laidoti sudegintus (Vakarų Lietuvoje kapus įrengiant krūsnyse, molinėse urnose ar duobutėse, kitoje Lietuvos dalyje mirusieji laidoti kapinynuose), 1–2 a. mirusiuosius imta laidoti nedegintus. 5–9 a. vėl plito mirusiųjų deginimo paprotys (tik žiemgaliai ir žemaičiai mirusiuosius laidojo nedegintus), 10–12 a. jis įsigalėjo ir iki 13–14 amžiaus gyvavo visoje dabartinėje Lietuvos teritorijoje. Rytų, Pietryčių Lietuvoje gyvenę lietuviai ir jotvingiai sudegintus mirusiuosius laidojo pilkapiuose, kitoje Lietuvos dalyje – kapinynuose; palaikai buvo suberiami į duobutę arba išbarstomi kapo duobėje. Greta sudegintų mirusiųjų kapų aptinkama apeiginių laužaviečių.
Kėdainių krematoriume
21 a. Lietuvoje kremaciją reglamentuoja Žmonių palaikų laidojimo įstatymas (2007). Pavienių Lietuvos gyventojų palaikai, kol šalyje nebuvo krematoriumų, dažniausiai buvo kremuojami Rygos krematoriume (įrengtas 1994), Lenkijos krematoriumuose (jų yra apie 50). 2011 pradėjo veikti krematoriumas Kėdainiuose, 2022 – du krematoriumai Klaipėdos rajone, 2023 pradžioje atidarytas krematoriumas Vilniuje.
2271