Kreta
Kretà (Nisos Krētē, Nisos Kriti), Kriti, sala Viduržemio jūroje, į pietryčius nuo Peloponeso pusiasalio; didžiausia Graikijos sala. Plotas 8261 km2. Su gretimomis mažomis salomis sudaro Graikijos administracinį ir istorinį geografinį regioną. Plotas 8336 km2. 634 900 gyventojų (2020). Administracinis centras – Heraklionas (157 400 gyventojų, 2011).
Šiauriniuose krantuose yra įlankų, kyšulių, pietiniai krantai lygesni. Paviršius kalnuotas; aukščiausios viršūnės: Idės kalnas (2456 m), Lefka Oris (2453 m), Diktis (2148 m). Kalnuose – gilūs tarpekliai (pvz., Samarijos). Pakrantėse – siauros žemumų juostos; pietuose – Mesaros lyguma. Sala susidariusi daugiausia iš klinties, t. p. iš metamorfinių ir nuotrupinių uolienų. Daug karstinių reljefo formų, urvų (Dikteo Andro, Eileičio, Idės), jūros krantuose – grotų, povandeninių urvų. Keliolika urvų lanko turistai.
Klimatas subtropinis. Sausio vidutinė temperatūra nuo 10 °C pajūryje iki 0 °C kalnuose, liepos atitinkamai nuo 25 °C iki 15 °C ir žemiau. Kritulių pajūryje iškrinta 900 mm, kalnuose daugiau kaip 2000 mm per metus.
Auga friganos, ąžuolynai, pušynai (Alepo pušys), kiparisų miškai.
Maisto ir tekstilės pramonė, muilo gamyba. Auginama alyvmedžiai, vynmedžiai, citrinmedžiai, daržovės. Veisiamos avys, ožkos. Turizmas. Herakliono tarptautinis oro uostas (daugiau kaip 1,5 mln. užsienio keleivių per metus) ir jūrų uostas. Kiti miestai: Chanija, Sitija, Agios Nikolajas, Retimnas.
Kretos salos kraštovaizdis
Kreta (vaizdas nuo Jėzaus Kristaus vienuolyno)
Architektūra
Išliko akmeninis asimetriško plano su stačiakampio formos kiemu Knoso rūmų kompleksas (antras tūkstantmetis prieš Kristų; dabar Archeologijos ir istorijos muziejus).
Iš senovės Romos laikotarpio išliko Gortinos odeono griuvėsiai, iš Bizantijos laikotarpio – bažnyčių (Panaja Keros bažnyčia, prie Agios Nikolajo, 13 a., freskos 13–14 a.), iš Venecijos valdymo laikotarpio – miestų gynybinių įtvirtinimų: Chanijos uosto ir molo (14 a.) liekanos su 7 arsenalais (1497), Herakliono (pradėti 15 a. vidurys) su arsenalais, bastionais ir vartais, uosto tvirtovė Castello del Molo (1540), Spinalongos (apie 16 a.), Retimno (16 a.) pilys. Lodžijos: Retimne (16 a.), Heraklione (1628, dabar miesto savivaldybės pastatas). Sakraliniai pastatai: Heraklione – Šv. Morkaus (pradėta 1239), Šv. Kotrynos iš Sinajaus (1555, dabar Ikonų muziejus), Šv. Meno (16 a.) bažnyčios, Šv. Meno katedra (pradėta 1862, architektas A. Musis); Retimne – Šv. Pranciškaus bažnyčia (1623), Neracės mečetė (apie 1648); Chanijoje – turkų mečetė (1645).
Knoso rūmų Kretoje ceremonijų kambarys (15 a. pr. Kr.)
Istorija
Žmonių gyventa nuo 6500–6000 pr. Kr., apie 3000–1200 pr. Kr. čia klestėjo Minojo kultūra (Kretos-Mikėnų kultūra), sukurta senovės graikų protėvių: achajų, dorėnų, pelazgų, kidonų, eteokretanų. Apie 1450 pr. Kr. Kretoje įvyko žemės drebėjimas, po jo saloje pradėjo vyrauti ateiviai iš Mikėnų. Apie 1200 pr. Kr. atsikraustė dorėnai. Graikijos klasikiniu laikotarpiu (nuo 9 a. pr. Kr.) savo svarba Kreta buvo antraeilis Graikijos regionas. 67 salą nukariavo Roma, ji tapo Kirenaikos provincijos dalimi. Nuo 395 Kretą valdė Bizantija, 856–961 – arabai, vėliau vėl Bizantija. Per ketvirtąjį kryžiaus žygį (1204) kryžininkai pardavė Kretą Venecijai, sala klestėjo iš prekybos. 1669 didžiąją Kretos dalį (visą 1715) nukariavo turkai. Salos gyventojai kelis kartus buvo sukilę, bet Turkijos valdžios atsikratė tik 1898, remiami Graikijos. 1898–1912 Kretą administravo Graikijos kunigaikščio Jurgio vadovaujama tarptautinė komisija. 1912 Kretos gyventojai vėl sukilo, jų sudaryta laikinoji vyriausybė pasiekė, kad 1913 Kreta būtų prijungta prie Graikijos. 1941–44 sala okupuota Vokietijos, išlaisvinta Didžiosios Britanijos kariuomenės.