Kretos-Mikėnų kultūra

Krètos-Miknų kultūrà, Egjo kultūrà, Minòjo kultūrà, Miknų kultūrà, bronzos amžiaus archeologinė kultūra (archeologinė kultūra).

Buvo paplitusi trečiame–antrame tūkstantmetyje prieš Kristų Kretos saloje, Balkanų pusiasalio pietinėje dalyje, Egėjo jūros salyne ir Mažosios Azijos vakarinėje pakrantėje. Svarbiausi centrai – Kreta ir Mikėnai. Kultūros svarbiausi miestai tyrinėjami nuo 19 a. pabaigos (1876 H. Schliemannas pradėjo tirti Mikėnus, 1899 A. J. Evansas – Knosą); kasinėta svarbiausi miestai ir keli šimtai gyvenviečių. Skiriami Kretos‑Mikėnų kultūros 2 laikotarpiai: ankstyvasis (Kretos, arba Minojo, kultūra; tyrinėjo A. J. Evansas) ir vėlyvasis (Mikėnų, arba Elados, kultūra).

Kretos-Mikėnų kultūros freskos fragmentas iš Knoso rūmų (1700–1600 pr. Kr.)

Kretos kultūros svarbiausi miestai – Knosas ir Hagia Triada. A. J. Evansas pagal Knoso (tyrė 1899–1935) tyrimų medžiagą Kretos kultūrą suskirstė į 3 laikotarpius: Minojo ankstyvąjį (apie 3000–2200 pr. Kr.), Minojo vidurinį (2200–1600 pr. Kr.) ir Minojo vėlyvąjį (1600–1200 prieš Kristų).

Pirmuoju laikotarpiu žmonės gyveno kalnų gyvenvietėse, vertėsi gyvulininkyste ir jūreivyste, pradėjo naudoti metalo dirbinius. Antruoju laikotarpiu klostėsi hierarchinė visuomenės struktūra, atsirado (apie 2200–1600 pr. Kr.) valdovų rezidencija Knose, jame įsikūrė sostinė (apie 1600–1450 pr. Kr.), t. p. pastatyti neįtvirtinti rūmai Faiste, Hagia Triadoje. Miestuose statyti sudėtingi asimetrinio plano daugiaaukščių pastatų (su daugybe patalpų) kompleksai su stačiakampiu vidaus kiemu, apie kurį nevienodame aukštyje buvo išdėstomos įvairios patalpos, sujungtos šulinių tipo laiptinėmis (per jas patekdavo šviesa): Knoso rūmai (vadinamas Labirintas), Faisto rūmai, Hagia Triados Mažieji Knoso rūmai.

Kretos-Mikėnų kultūros jaučio galvą vaizduojantis ritonas iš Mažųjų Knoso rūmų (16 a. pr. Kr.)

Rūmų sienas puošė spalvotos freskos (Knoso rūmuose išliko vadinamųjų Paryžietės, Akrobatų su jaučiais freskų fragmentų, Hagia Triadoje rastas tapytas sarkofagas; visi 16 a. pr. Kr.), vaizduojančios gamtą, buitį. Išsiplėtus jūrų laivynui, buvo prekiaujama su Kipru, Egiptu, Sirija. Plito metalo panaudojimas ir žemdirbystė (išrasta naujų žemdirbystės ir navigacijos sistemų), kurtos įtvirtintos gyvenvietės (nuo antro tūkstantmečio prieš Kristų pabaigos). Išsiskyrė amatai – atsirado ginklakalių, puodžių, juvelyrų. Naudota itin puošni keramika; vyravo tapyta keramika (Kamarės vazos), puošta spiralės motyvais, jūrinių augalų ir gyvūnų kompozicijomis.

Kretos-Mikėnų kultūros auksinė laidojimo kaukė iš Mikėnų (16 a. pr. Kr.)

Daryta akmens (reljefinės vazos, indai, smulkioji skulptūra) ir aukso (chrizoelefantinė skulptūra, papuošalai) dirbiniai. Plito raštas (Kretos raštas). Antrasis laikotarpis laikomas Kretos‑Mikėnų kultūros klestėjimo laikotarpiu.

Trečiojo laikotarpio pirmoje pusėje Knoso valdovai dėl dažnėjančio susisiekimo jūra tarp Egipto, Mažosios Azijos ir Graikijos įsigalėjo Kretos rytinėje ir vidurinėje dalyse. Apie 1450 pr. Kr. Kretos civilizacija žlugo, manoma, išsiveržus ugnikalniui. Netrukus Kretą užėmė achajai, kurie susiliejo su vietos gyventojais ir perėmė jų kultūrą, meną ir raštą. Antro tūkstantmečio prieš Kristų viduryje į Balkanų pusiasalio pietinę dalį migruojant achajų ir jonėnų gentims, susiklostė Kretos kultūrai gimininga Mikėnų kultūra (datuojama 1600–1200 prieš Kristų). Miestai statyti ant kalvų, juos supo dideli įtvirtinimai. Nuo 16 a. pr. Kr. iškilo Mikėnai (čia H. Schliemannas atrado turtingus 16–13 a. pr. Kr. vietinės dinastijos kapus), Tirintas ir Pilas; jie tapo svarbiausiais Mikėnų kultūros centrais.

Kretos-Mikėnų kultūros vaza, dekoruota atgimimą simbolizuojančiais piešiniais

Mikėnų miestą sudarė akropolis (įtvirtinti valdovų rūmai, kulto pastatai, valdovų kapai) ir žemutinis miestas (juose rasta gyvenamųjų namų, cisternų, sandėlių liekanų). Akropolius juosė didelių netašytų akmenų sienos (kiklopiniai statiniai); Mikėnuose išliko apie 6 m storio ir apie 18 m aukščio gynybinė siena su vadinamais Liūtų vartais (14 a. prieš Kristų). Statyti taisyklingo plano su megaronu centre rūmai: Mikėnų (14 a. pr. Kr.), Tirinto ir Pilo (13 a. prieš Kristų). Jų sienos puoštos freskomis (manoma, tai Kretos kultūros įtaka); Mikėnų, Tirinto ir Pilo megaronų freskose dažniausiai vaizduojama medžioklė arba mūšiai. Mikėnų kultūrai būdingas jaučio galvos simbolis dažnai aptinkamas ant vazų ir sarkofagų, prie įėjimo į kapą; manoma, simbolizavo atgimimą.

Gyventojai vertėsi jūrų prekyba ir žemdirbyste. Mirusieji laidoti šachtiniuose kapuose ar kupoliniuose mauzoliejuose (Mikėnų akropolyje rastas vadinamasis Atrėjo lobynas, 14 a. pr. Kr.) arba kalno šlaituose įrengtose kapinėse. Turtingųjų kapuose rasta brangių įkapių (auksinių mirusiųjų kaukių, auksinių ir sidabrinių papuošalų, kovos ir medžioklės vaizdais puoštų ginklų), neturtingųjų – dažniausiai įkapių nerasta. 12 a. pr. Kr. Mikėnų kultūra sunyko dėl dorėnų antpuolių. Nuo 1800 pr. Kr. Kretos‑Mikėnų kultūra darė didelę įtaką Kikladų kultūrai.

Kretos kultūra; Elados kultūra