kriáuklė, išorinis apsauginis skeletas, gaubiantis pečiakojų, daugumos moliuskų, kai kurių pirmuonių (pvz., kiautuotųjų amebų) kūną. Kriauklė dažniausiai ne visai gaubia gyvūno kūną, todėl per jos angą jis gali iškišti į išorę minkštas kūno dalis. Susideda iš organinių medžiagos, kalcio karbonato, smėlio ir kitų priemaišų. Dydis nuo 50 μm (pvz., foraminiferų) iki 1,7 m (pvz., tridaknų).
Kiautuotųjų amebų kriauklė – kiautelis – susideda iš pseudochitino (į chitiną panašios medžiagos), kurį gamina citoplazma. Kartais kiautelis būna iš smėlio dalelių. Moliuskų kriauklė susideda iš 3 sluoksnių: išorinio raginio, vidurinio kalkinio ir vidinio perlamutrinio. Ją išskiria mantija (kūną gaubianti odos raukšlė). Kriauklė būna vienos ar daugiau kamerų (pvz., foraminiferų), susukto į spiralę vamzdelio (pvz., pilvakojų moliuskų), 2 geldelių (pvz., dvigeldžių moliuskų, pečiakojų) pavidalo. Šarvuotųjų moliuskų kriauklė susideda iš 8 nugaros plokštelių, kurios dengia viena kitą. Iš kriauklių (daugiausia moliuskų) gaminami muzikos instrumentai, papuošalai, amuletai, indai. Cypraea genties moliuskų kriauklės Maldyvų salyne, Indijoje ir Afrikoje iki 20 a. pradžios buvo naudojamos kaip smulkus piniginis vienetas. Iš kai kurių dvigeldžių moliuskų (pvz., perluočių) ir galvakojų moliuskų nautilų kriauklių buvo gaminamas perlamutras. Iš iškastinių organizmų kriauklių nustatomas uolienų geologinis amžius.
kriauklės: a – kiautuotosios amebos, b – foraminifero, c – šarvuotojo moliusko, d – pilvakojo moliusko, e – galvakojo moliusko, f – dvigeldžio moliusko