kriáušės, daugiamečiai medžiai ir krūmai. Priklauso erškėtinių (Rosaceae) šeimos kriaušės genčiai. Miškinė kriaušė (Pyrus pyraster) savaime auga upių, upelių, ežerų šlaituose, kalvose, pamiškėse, galulaukėse, prie sodybų, pakelėse; iki 20 m aukščio, plačiais piramidiniais vainikais, dygliuotomis šakomis, mažais lapais, ištvermingi žiemą, ilgaamžiai (išgyvena iki 200 m.) medžiai. Jų vaisiai maži (iki 20 g), valgomi šalnų pakąsti ar sutrešę. Usūrinė kriaušė (Pyrus ussuriensis) savaime auga Rusijoje (Tolimuosiuose Rytuose), Kinijoje, Korėjoje. Vaismedžiai labai ištvermingi žiemą. Japoninės kriaušės (Pyrus pyrifolia) vaismedžiai be dyglių, mažiau ištvermingi žiemą. Paprastoji kriaušė (Pyrus communis) – kultūrinių kriaušių populiacija. Apie 5000 veislių (Lietuvoje apie 300), kilusių iš miškinės, usūrinės, kaukazinės ir kitų kriaušės rūšių.
kriaušės žiedai
Vaismedžių vainikai piramidinės formos, rečiau rutuliški, šakos nedygliuotos. Šaknys auga vertikaliai ir gali pasiekti kelių metrų gylį. Dauguma šaknų pasiskirsto viršutiniuose dirvožemio sluoksniuose (iki 80 cm gylyje). Žiediniai pumpurai didesni už lapinius. Lapai dideli, dažniausiai tamsiai žali, kiaušinio ar elipsės formos, dantyti arba lygiakraščiai. Žiedai balti, rečiau rausvi. Beveik visos kriaušių veislės kryžmadulkės.
Vaisiai
paprastoji kriaušė su vaisiais
Kriaušių vaisiai apvalūs, kriaušiški, kūgiški, kiaušinio, butelio ar tarpinių formų; pagal vaisių masę nevienodo dydžio (50–250 g ir daugiau). Odelė žalia, geltona, raudona, įsaulyje – rausva, raudona, purpurinė, gelsvai raudona, rūdėta. Minkštimas baltas, gelsvas, žalsvas; tirpstantis, pusiau tirpstantis, grubus (sprangus), kartais miltingas, sultingas arba sausokas, saldus, saldžiarūgštis, salstelėjęs, aitrus, su kadagio prieskoniu ar be jo. Vaisiai valgomi švieži ir apdoroti; turi 81,7–86,9 % vandens, 13,1–18,3 % sausųjų medžiagų, 5,93–8,91 % cukrų, 3,6–9,2 mg% vitamino C, 0,08–0,37 % citrinos ir obuolių rūgščių, 0,18–0,74 % pektininių medžiagų, 11–65 mg% rauginių medžiagų, 30–49 mg% aktyviųjų medžiagų, apie 2,5 % ląstelienos. Pagal vaisių skynimo ir vartojimo laiką kriaušių veislės skirstomos į vasarines, rudenines ir žiemines.
Kriaušių auginimas Lietuvoje
Lietuvoje savaime auga miškinė kriaušė, auginama paprastoji kriaušė, usūrinė kriaušė ir japoninė kriaušė (retai). Tinkamiausios auginti kultūrinės kriaušių veislės: vasarinės – ‘Alka’, ‘Alva’, ‘Jūratė’, ‘Kliapo mėgstamoji’, ‘Krėva’, ‘Mlijevskaja ranniaja’, ‘Nova’, ‘Vandenė’, ‘Vasarinė sviestinė’; rudeninės – ‘Alsa’, ‘Alnora’, ‘Aluona’, ‘Alvita’, ‘Conference’, ‘Gaisra’, ‘Liepona’, ‘Lukna’, ‘Mramornaja’, ‘Patten’. Kultūrinės kriaušės selekcionuojamos, introdukuotos veislės tiriamos Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Sodininkystės ir daržininkystės institute. Kriaušių veislės dauginamos skiepijimu (akiavimu) į paprastosios ir pusiau kultūrinės kriaušės sėjinukus (aukštaūgėms kriaušėms išauginti) ir į vegetatyvius paprastosios cidonijos (Cydonia oblonga) atrinktus poskiepius.
lietuvių liaudies selekcijos kriaušių veislė ‘Vasarinė sviestinė’
kriaušių sodas
Įskiepytos į sėklinius poskiepius kriaušės pradeda derėti po 6–8 m., į paprastąją cidoniją – po 3–4 metų. Lepesnės žiemos šalčiams kriaušių veislės skiepijamos į ištvermingus tarpinius poskiepius. 10–12 metų 1 vaismedžio derlingumas – 50–60 kg, gausiausiai dera 20–25 metų. Geriausiai auga ir didžiausią derlių duoda augdamos ne per drėgnuose, derlinguose priemolio dirvožemiuose ir šiltesnėse sodo vietose. Šviesomėgės ir šilumamėgės.
Ligos ir kenkėjai
Dažniausios ligos: kriaušių rauplės, kriaušių rūdys, miltligė, bakterinė degligė, rudasis vaisių puvinys (puviniai). Žalingiausi kenkėjai: kriaušinė erkutė (gumbadarės erkės), kriaušinis gumbauodis, kriaušinis pjūklelis audėjas, rudasis amaras (amarai), kriaušinis cigarsukis (cigarsukiniai), vapsvos. Apsaugai nuo ligų ir kenkėjų naudojamos cheminės priemonės ir agrotechnika.
2389
‘Alkos’ veislės kriaušės
kriaušė žydi
žydinti paprastosios kriaušės šakelė