krikščionýbės filosòfija, krikščionybę nagrinėjančių filosofijos teorijų visuma. Prasidėjo ankstyvajai Bažnyčiai sistemiškai aiškinant Apreiškimo tiesas, polemizuojant su gnosticizmo, judaizmo, helenizmo (stoicizmo, epikūrizmo) idėjomis. 1 a. krikščionybę labai veikė gnosticizmas, bet netrukus šis mokymas buvo atmestas. Pirmieji krikščioniškų raštų autoriai kartu su senąja graikų kalba perėmė kai kurias senovės graikų filosofijos sąvokas nepriimdami intelektualizmu ir estetizmu persmelktos antikinės pasaulėžiūros. Tai būdinga 2–4 a. patristikai ir jos kūrėjams – Bažnyčios tėvams. Iš graikiškai rašiusiųjų žymiausi – Justinas Kankinys, Irenėjas Lionietis, Klemensas Aleksandrietis, Origenas, iš rašiusiųjų lotyniškai – Tertulijonas, Laktancijus, Hilarijus Puatietis, Jeronimas, Augustinas. Iš pradžių tai buvo bendra krikščioniškoji raštija, bet netrukus pradėjo ryškėti Rytų ir Vakarų krikščionybių dogminiai skirtumai. Patristikos kūrėjai plėtojo ir gilino krikščionybės sampratą, rašė apie apreikštojo tikėjimo tikrumą ir moralinę vertę, ganytojišką Bažnyčios misiją, polemizavo su graikų mąstytojais, pagoniškomis religijomis. Poveikiu vėlesnių laikų krikščionybei išsiskyrė Augustinas. Kitaip nei Tertulianas (jis krikščionybę siekė apsaugoti nuo senovės graikų filosofijos) ir Origenas (jas labai suartino), Augustinas abi šias pasaulėžiūras interpretavo savaip ir siekė derinti krikščioniškojo tikėjimo pagrindu. Teigė, kad tiesa pažįstama ne aiškinant išorinį pasaulį (kaip manė senovės graikų filosofai), bet gilinantis į savo sielą, dėl ko įgyjamas dieviškasis apšvietimas (lot. illuminatio), atskleidžiantis amžinąsias tiesas; šiuose teiginiuose žymu platonizmo poveikis. Žmogaus gyvenime svarbiausia ne protas, bet valia – žmogaus vertę sudaro ne tai, ką jis žino, o tai, ko jis nori ir siekia. Veikale Apie Dievo valstybę (De civitatae Dei 22 knygos 413–426) Augustinas teigė, kad pasaulio istorija yra nuolatinė įtampa tarp Dievo valstybės (visumos gerų pradų visuomenėje nuo pat jos pradžios) ir žemiškos valstybės (nuodėmių, blogio apraiškų žmonijos būtyje). Bažnyčia ir valstybė egzistuoja lygiagrečiai, jos viena kitai reikalingos. Suformulavo gimtosios nuodėmės, predestinacijos, Dievo malonės ir kitas doktrinas.
4 a. Bizantijoje susikūrusi Rytų krikščionių (ortodoksų) Bažnyčia rėmėsi daugiausia senovės graikų filosofiniu palikimu, dideliu autoritetu laikė Bažnyčios tėvus. Krikščionybė iš pradžių sparčiau plito Rytuose, čia buvo kūrybiškiau plėtojama ortodoksija ir ugdomas pamaldumas, vyko aštresni ginčai su gnostikais ir graikų filosofijos sekėjais. Rytų Bažnyčios teologinius pagrindus kūrė Kapadokijos tėvai (Bazilijus Didysis, Grigalius Nazianzietis, Jonas Auksaburnis). Rytų Bažnyčia dėl istorinių įvykių (islamo ekspansija, Osmanų užkariavimai ir kita) nesiplėtojo taip intensyviai, kaip Vakarų Bažnyčia, neišvengta vidaus įtampų ir skilimų. Rytų ir Vakarų krikščionybės skirtumus lėmė Švenčiausiosios Trejybės dogmos aiškinimas, romėniškosios ir bizantiškosios civilizacijų skirtingumai ir kita.
5–6 a. Vakarų krikščionybėje neatsirado žymesnių veikėjų, daugiausia komentuotas praeities mąstytojų palikimas. Nuo 8 a. krikščionių kultūrinis gyvenimas pagyvėjo, didėjo filosofijos, laikytos teologijos tarnaite, vaidmuo, patristiką keitė scholastika. Joje iki 13 a. vyravo augustinizmas ir per arabiškąją kultūrą atėjęs neoplatonizmas. Manyta, kad amžinąsias tiesas kontempliuoti yra svarbiau nei aiškinti protu, linkstanti prie Dievo valia pranašesnė už protą, siela – už kūną, be to, ieškota tikėjimo ir proto dermės – ankstyvosios scholastikos pagrindėjas Anzelmas Kenterberietis tai vadino supratimo ieškančiu tikėjimu (lot. fides quaerens intellectum) ir aiškino, kad tiesai pažinti reikalingas ir tikėjimas, ir protas, plėtojo ontologinį Dievo buvimo įrodymą. Vidurinių amžių mistikos pradininkas Bernardas Klervietis teigė, kad mistinė kontempliacija yra vienintelis tiesos pažinimo būdas. Žmogaus pastangų nepakanka, reikia Dievo malonės, kurią galima pelnyti nuolankumu ir meile. 12–13 a. Vokietijos, Ispanijos, Prancūzijos vienuolynuose buvo itin praktikuojama mistika. J. Eckhartas siekė mistine patirtimi suvokti Dievą kaip tai, ko neįstengia suprasti protas. Plačiai žinomos ir įtakingos buvo vokiečių mistikų J. Taulerio, H. Seuse’s (1300–66) vizijos ir mintys. Formavosi krikščionybės filosofijos spiritualistinė kryptis. Augustinizmas ir jam artimos spiritualizmo atmainos tik iš dalies tenkino Bažnyčios ganytojiškosios veiklos reikmes. 13 a. krikščionybėje didėjo racionalumo poreikis, kilo augustinizmo (platonizmo) ir aristotelizmo ginčas, nesėkmingai bandyta juos derinti. Bonaventūras, pranciškonų ordino generolas, pirmumą teikė augustiniškajai ir platoniškajai filosofijai, aristotelizmą laikė nesuderinamu su krikščionybe, bet aristotelizmas nesulaikomai skverbėsi į krikščionybę, buvo kuriama jo krikščioniškoji interpretacija. Jos pagrindu kūrėsi sistemiška scholastinė filosofija, kaip tikėjimo ir kultūros tarpininkė, teikianti Bažnyčiai intelektualinio atsinaujinimo galimybę. Į šį darbą kūrybingai įsitraukė universitetuose studijuojantys pranciškonų ir dominikonų auklėtiniai, kurie ištikimybę Bažnyčiai derino su kūrybinės minties galia. Aristotelio filosofiją taikant krikščioniškosios teologijos reikmėms daug nuveikė Albertas Didysis. Jo mokinys Tomas Akvinietis sukūrė aristotelizmu pagrįstą visa apimančią krikščionybės filosofijos ir teologijos sistemą. Joje susiejo teologines, metafizines, etines, estetines, socialines Vakarų krikščionybės pažiūras, pateikė tikėjimo ir žinojimo, intuityvios įžvalgos ir logikos, Dievo malonės ir žmogaus laisvės, Bažnyčios ir pasaulio harmoningų santykių sampratas. Tomizmas tapo krikščioniškosios (katalikiškosios) pasaulėžiūros sintezės pagrindu; tomizmo (aristotelizmo) ir augustinizmo (platonizmo) kryptys ilgam nulėmė krikščionybės filosofijos raidą.
Vakarų krikščionybės vienybė baigėsi 1517 kilus protestantizmui. Tikėjimo pagrindiniu šaltiniu laikydami Šventąjį Raštą protestantizmo atstovai susiaurino Bažnyčios institucijų, dvasininkijos vaidmenį ir atmetė katalikiškąją scholastiką. Protestantizme nebuvo plėtojama filosofija, o tik teologija, atliekanti ir filosofinės refleksijos vaidmenį. M. Liuteris pritarė Augustinui, kad žmogaus proto ir valios sugedimas kilęs iš pirminės nuodėmės, todėl išganymo neįmanoma nusipelnyti pamaldumu ir gerais darbais. Išganymą teikia tik tikėjimas ir Dievo malonė (lot. sola fide, sola gratia). Augustiniškos kilmės yra ir J. Kalvino predestinacijos doktrina. Protestantizmas nebuvo vieningas, pradėjo skaidytis į atmainas – tai kilo iš nuostatos, kad kiekvienas tikintysis gali savaip aiškintis tikėjimo tiesas. Reformacija sukėlė Romos Katalikų Bažnyčios reakciją, kurios kulminacija buvo kontrreformacinės veiklos gaires nubrėžęs Tridento susirinkimas (1545–63). Svarstant tikėjimo klausimus remtasi Tomo Akviniečio palikimu. Priimtame tikėjimo išpažinime teigiama, kad išganymas priklauso nuo Dievo malonės, t. p. nuo pamaldumo ir gerų darbų. Polemikoje su katalikybe ir protestantizmu formavosi Rytų krikščionių (ortodoksų) teologija, žymiausi jos kūrėjai Stefanas Javorskis (1658–1722) ir Teofanas Prokopovičius (1681–1738) studijavo teologiją Vakarų Europos universitetuose.
18–19 a. scholastikos autoritetas smuko, Prancūzijoje, Vokietijoje, Italijoje klostėsi naujos filosofijos kryptys – vadinamasis tradicionalizmas ir romantiškoji katalikybė. Jų atstovai (J. de Maistre’as, L. G. A. de Bonaldas, F. X. von Baaderis, A. Rosmini-Serbati, V. Gioberti) daugiausia buvo pasauliečiai, bet aukštino krikščioniškąją pasaulėžiūrą, tikėjimą ir Bažnyčią, gynė ją nuo Švietimo ideologų, pozityvistų ir ateistų. Originalumu išsiskyrė J. H. Newmano intuityvistinės pakraipos vadinamoji pritarimo (angl. assent) filosofija. Plėtotos krikščionybės socialinės doktrinos – H. F. R. de Lamennais siekė krikščionybę derinti su demokratijos ir liberalizmo idėjomis, W. E. von Ketteleris evangelijų ir krikščioniškosios moralės požiūriu aiškino nuosavybės, bendruomenių, Bažnyčios ir valstybės santykius. 19 a. antroje pusėje katalikybėje kilo sistemiškos filosofijos poreikis, padidėjo domėjimasis vidurinių amžių scholastikos palikimu. Jį ypač tyrinėjo dominikonai ir jėzuitai, įsitikinę, kad krikščioniškosios pasaulėžiūros filosofiniu pagrindu turi būti tikėjimo ir proto harmonijos principas. Toks požiūris lėmė, kad popiežius Leonas XIII parengė ir paskelbė encikliką Aeterni Patris (1879), kurioje Tomas Akvinietis įvardijamas kaip svarbiausias iš visų mąstytojų, o jo filosofija – tinkamiausia Katalikų Bažnyčiai. Popiežius nurodė, kad tomizmas turi ginti Apreiškimo tiesas nuo neteisingų interpretacijų, būti katalikiškosios pasaulėžiūros teorinis pagrindas, padėti interpretuoti mokslo laimėjimus, Bažnyčiai orientuotis šiuolaikinėje kultūroje. Paskelbus encikliką tomizmas greitai įsitvirtino katalikiškuose universitetuose ir seminarijose, tapo privalomas visai dvasininkijai.
19 a. protestantiškąją teologiją sistemino F. D. E. Schleiermacheris teigdamas, kad religijos esmė yra absoliučios priklausomybės jausmas, o dogmos tėra žodinės ištaros, istoriškai kintančios kartu su kultūra. Vėliau protestantiškoji teologija krypo link liberalizmo – A. Ritschlis, A. von Harnackas skatino krikščionybę sąveikauti su kultūra ir mokslu, tikėjimą į Dievą derinti su pasitikėjimu žmogaus protu, Dievo malonę – su asmens laisve. Vėlesnėje protestantiškosios teologijos raidoje įsivyravo vadinamoji fundamentalistinė tendencija, ją reiškė K. Barthas, E. Brunneris (1889–1966), R. K. Bultmannas, P. J. Tillichas. Jie kūrė dialektinę teologiją, teigiančią, kad Dievo neįmanoma suprasti sąvokomis, todėl teologija turi būti išvaduota nuo žmogiškojo subjektyvumo, apvalyta nuo spekuliacijų. Teologijoje turi būti pradedama ne nuo žmogaus sąmonės, bet nuo Apreiškimo – apsireikšdamas Dievas lieka absoliučiai transcendentiškas, krikščionybė yra paradoksiška (dialektiška) religija. Žymiausias stačiatikybės filosofas V. Solovjovas kūrė platonistinės krypties visuotinybės filosofiją. 20 a. pradžia yra tomistinės filosofijos (neotomizmo, neoscholastikos) kilimo laikotarpis. Belgijoje, Vokietijoje, Italijoje buvo steigiami Tomo Akviniečio filosofijos tyrimo centrai, formavosi šiuolaikinio tomizmo kryptys. Įtakingiausia jų – klasikinis neotomizmas, pripažįstantis Tomą Akvinietį ir Aristotelį nelygstamais autoritetais ir laikantis, kad tomizmo branduolys yra esencialistinė būties metafizika, realistinė pažinimo samprata, tikėjimo ir proto dermės principas. Egzistencinio neotomizmo kūrėjai J. Maritainas ir É. H. Gilsonas teigė, kad krikščionybės esmę išreiškia egzistencijos pirmumo pripažinimas: tai reiškia, kad Dievas yra ne esmė (substancija, absoliutas), bet egzistencija (Aš esu, kuris esu; Iš 3, 14) – meilė, versmė, kuriančioji jėga. Transcendentalinis tomizmas scholastikos principus sieja su I. Kanto, moderniąja ir šiuolaikine filosofija – fenomenologija, hermeneutika, filosofine antropologija. J. Maréchalis Tomo Akviniečio metafiziką siejo su kantiškuoju transcendentalizmu. K. Rahneris kūrė dabarties ir ateities krikščionybės filosofiją, derinančią tomizmą ir augustinizmą, transcendenciją ir imanenciją, kontempliatyvumą ir praktiškąjį aktyvumą. Teigė, kad Dievas negali būti suprantamas nei proto argumentais, nei intuityvia įžvalga, o tik neobjektyviu būdu kaip prieš mus besiskleidžiantis būties horizontas. 20 a. 3–4 dešimtmetyje Prancūzijoje, Italijoje kilo vadinamasis katalikiškojo atsinaujinimo sąjūdis, skatinantis krikščionybėje ieškoti amžinųjų vertybių, atsvaros pragmatizmui ir sekuliarizmui. Formavosi naujos katalikiškosios filosofijos kryptys, tęsiančios daugiausia augustiniškąją spiritualistinę tradiciją, svarbiausios – personalizmas (E. Mounier), krikščioniškasis egzistencializmas (G. Marcelis), spiritualizmas (L. Lavelle’is, R. Le Senne’as, 1883–1954, M. F. Sciacca), vertybių filosofija (D. von Hildebrandas, 1889–1977). Savitas krikščionybės filosijos interpretacijas kūrė vienuolė E. Stein, S. Weil vienijo mistinę patirtį ir metafizinį racionalumą. Egzistencinio personalizmo idėjas plėtojo N. Berdiajevas, L. Karsavinas kūrė krikščioniškąją kultūros ir istorijos teoriją. Po Vatikano II susirinkimo (1962–65) transcendentalinis neotomizmas tapo įtakingiausia šiuolaikinio tomizmo kryptimi, darančia įtaką ir katalikiškajai teologijai. 20 a. antros pusės krikščionybės filosofijoje ryšku egzistencializmo, fenomenologijos, filosofinės antropologijos, hermeneutikos poveikis.
2941
Krikščionybės filosofija Lietuvoje
Lietuvoje su krikščionybės filosofija pirmiausia susipažino bajorų sūnūs, kurie po Lietuvos krikšto studijavo Vidurio ir Vakarų Europos universitetuose. Manoma, kai kurios krikščionybės filosofijos problemos turėjo būti aiškinamos 14 a. pabaigoje įsteigtoje Vilniaus katedros mokykloje. Krikščionybės filosofija pradėta studijuoti 1507 Vilniuje dominikonams įsteigus mokyklą su filosofijos ir teologijos studijomis. Mokykloje krikščionybės filosofija buvo pateikiama vėlyvosios vidurinių amžių filosofijos pavidalu, orientuojantis į tomizmą. Reformatų teoretikai, dirbę Vilniaus, Kėdainių ir kitose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės mokyklose, kai kurie ir nebūdami su jomis susiję orientavosi į protestantiškąjį aristotelizmą (B. Krosnevičius), į socialinę ir politinę filosofiją (A. Volanas, A. Rasijus). Reformacijos teorinė mintis kūrė naujus žmogaus determinuotumo antgamtiniu veiksniu aiškinimus – nuteisinimą tikėjimu (S. Rapolionis), ortodoksinis kalvinizmas žmogaus paskirtį gyvenime įžvelgė visiškame teologiniame determinizme. Arijonų teoretikai kvietė religinei tolerancijai ir sukūrė socialinę utopiją, teigiančią išsižadėjimo ideologiją ir kvestionuojančią įprastiniais tapusius feodalinius socialinius santykius. Krikščionybės filosofija sumodernintos scholastikos pavidalu nuo 1571 dėstyta Vilniaus jėzuitų kolegijoje, o 1579 įkūrus Vilniaus universitetą, jo Filosofijos fakultetas tapo scholastinės filosofijos centru. Lietuvoje paplito Aristotelio filosofijos perteikimas žymiausių vidurinių amžių filosofų ir 16–18 a. scholastikos teoretikų interpretacijomis. 18 a. viduryje pradėta aiškinti naujųjų amžių filosofija, dėstyta prigimtinė teologija kaip filosofinė disciplina. Joje filosofinėmis priemonėmis plėtotos Dievo veikos ir santykio su savo kūriniais, Dievo pažinumo, gėrio ir blogio, dieviškosios pasaulio determinacijos problemos, aiškinti Dievo buvimo įrodymai, kritikuotas ateizmas. 19 a. Vilniaus universitete atkūrus Filosofijos katedrą veikiamas pasaulietinių ir katalikiškųjų šviečiamųjų idėjų kūrė A. Daugirdas. Tautinio sąjūdžio laikotarpiu krikščionybės filosofijos idėjomis vadovavosi A. Jakštas, jis pritarė katalikiškajam modernizmui, kvietė tomizmą papildyti V. Solovjovo pažiūromis. 20 a. pirmoje pusėje kurta tomistinės pakraipos krikščionybės filosofija (S. Šalkauskis, P. Kuraitis, P. Dovydaitis, M. Reinys). Ji plėtota Vytauto Didžiojo universitete, straipsniai spausdinti žurnaluose Logos, Soter, Židinys ir kituose. A. Maceina, J. Girnius nepriklausomoje Lietuvoje pradėtą mokslinę veiklą tęsė išeivijoje. Jų veikaluose, skirtuose tikėjimo, asmenybės, kultūros, tautiškumo, humanizmo problemoms, atsispindi egzistencialistiniai, personalistiniai, tomistiniai požiūriai. Išeivijoje filosofijos veikalų parašė V. J. Bagdanavičius, A. Paškus. Sovietų okupacijos metais krikščionybės filosofija dėstyta Kauno kunigų seminarijoje. Atkūrus nepriklausomybę katalikiškoji filosofija dėstoma Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos fakultete, kunigų seminarijose Vilniuje ir Telšiuose. Krikščionybės filosofijos straipsniai spausdinami žurnaluose Logos, Naujasis židinys-Aidai, Soter ir kituose. Lietuvių kalba išleista šiuolaikinės krikščionybės filosofijos atstovų (J. Maritaino, E. Mounier, K. Wojtyłos, nuo 1978 Jonas Paulius II, J. Ratzingerio, nuo 2005 Benediktas XVI, ir kitų) veikalų.
314
Š: Aurelijus Augustinas Pokalbiai su savimi Vilnius 1994; Anzelmas Kenterberietis Proslogionas Vilnius 1996; K. Wojtyła Asmuo ir veiksmas Vilnius 1997; Tomas Akvinietis Apie įstatymus Vilnius 2005. L: J. Girnius Žmogus be Dievo Chicago 1964; A. Maceina Religijos filosofija Vilnius 21990; B. Kuzmickas Katalikiškoji filosofija: XIX ir XX amžiai Vilnius 2003; J. Macquarie The Twentieth Century Religious Thought New York–Evanston 1963; É. Gilson Le Thomisme Paris 1965.