krikščiónys demokrãtai, krikdèmai, politinis judėjimas, atsiradęs 20 a. pradžioje kaip alternatyva socialiniam, ekonominiam ir politiniam konservatizmui, kuris buvo būdingas 16–19 a. katalikybei.
Pasižymi pagarba demokratijai, žmogaus teisėms ir socialinio teisingumo principams. Vienas pagrindinių visų krikščionių demokratų partijų tikslų yra pliuralistinės visuomenės susivienijimas ir vidinis susitaikymas. Krikščionių demokratų vykdomą politiką galima apibūdinti kaip tarpininko, įsitikinusio, kad interesų konfliktai siekiant visuomeninės darnos gali ir turi būti išspręsti taikiai, politiką.
Krikščionys demokratai yra alternatyva liberalizmui, socializmui, kraštutiniam konservatizmui, kartu bandymas juos suderinti remiantis krikščioniškosiomis vertybėmis. Esminis krikščionių demokratų socialinės politinės teorijos konceptas yra subsidiarumas (pagalba), kuris susijęs su kitais konceptais (personalizmu, solidarumu, pliuralizmu ir paskirstomuoju teisingumu). Krikščionys demokratai įsitikinę, kad kiekviena privati, pusiau privati ar pusiau vieša visuomeninė asociacija ar institucija atlieka tam tikrą dorinę, socialinę ir ekonominę funkciją. Valdžia neturėtų perimti iš šių institucijų atsakomybės už jų kompetencijai priskirtas funkcijas. Subsidiarumo principas reiškia, kad tuo atveju, kai žemesnio rango socialinės institucijos neįstengia tinkamai vykdyti savo pareigų, vyriausybė privalo tiesiogiai įsikišti į dorinius, socialinius ir ekonominius santykius, kad suteiktų toms institucijoms laikiną pagalbą, kol jos vėl galės tinkamai vykdyti savo funkcijas. Solidarumas krikščionims demokratams daugiausia reiškia skirtingus interesus turinčių socialinių grupių sutarimą. Personalizmą krikščionys demokratai supranta ne kaip teisių ir pareigų tinkamą pusiausvyrą, bet kaip pareigą padėti silpnam, neturtingam ar bet kam kitam, kam reikia pagalbos. Tai yra krikščionių demokratų socialinio teisingumo sampratos pagrindas, iš kurio kyla jų parama kuriant gerovės valstybę; visa tai tapo rinkimine krikščionių demokratų atrama.
Krikščionių demokratų partijos labai populiarios Vokietijoje (Krikščionių demokratų sąjunga, Krikščionių socialinė sąjunga); krikščionių demokratų partija ilgą laiką buvo populiari Italijoje (Krikščioniškosios demokratijos partija). Svarbiausias jų populiarumo veiksnys – ne krikščioniška vertybinė orientacija, kuri reiškėsi ir 21 a. pradžioje (pavyzdžiui, krikščionių demokratų neigiamas požiūris į abortus, skyrybas ar eutanaziją, kaip prieštaraujančius krikščioniškajai dorovei), bet jų politika ir ideologija.
Šiuolaikinės krikščionių demokratų partijos yra katalikų partijų, kurios kūrėsi 1870–1914 ir tapo politiškai įtakingos Austrijoje, Belgijoje, Vokietijoje, Nyderlanduose, Italijoje ir Prancūzijoje, įpėdinės. Tuometinėms katalikų partijoms rūpėjo religiniai klausimai ir vertybės. Jos buvo labai glaudžiai susijusios su Bažnyčia, jų pagrindinis tikslas buvo apginti visų katalikų interesus, išsaugoti jų vienybę. Nuo 19 a. pabaigos iki II pasaulinio karo pradžios katalikų partijos iš konfesinių judėjimų, mažai besidominčių socialine politika, virto nekonfesinėmis liaudies partijomis, ėmė labiau rūpintis socialinėmis problemomis.
Šių laikų krikščionys demokratai skiriasi nuo politinės katalikybės sekėjų tuo, kad krikščionys demokratai pakantesni įvairioms sektoms, atviresni (ypač Vakaruose) visuomenės sekuliarizacijai ir pasirengę taikyti krikščioniškuosius vertybinius principus politikos srityje atskirai nuo Bažnyčios.
Ilgainiui krikščionių demokratų terminas prarado religinę prasmę (išimtimi iš dalies galima laikyti Italijos krikščionis demokratus, pagal tradiciją artimai susijusius su Bažnyčia). 20 a. antroje pusėje visos krikščionių demokratų partijos tapo liberalios demokratijos ir gerovės valstybės rėmėjomis. Būdamos nuosaikiai konservatyvios jos bando ieškoti savo vietos tarp kairės ir dešinės pakraipos partijų, todėl įvairių šalių krikščionių demokratų partijose gali vyrauti centro kairysis ar centro dešinysis sparnas.
1960–80 beveik visos krikščionių demokratų partijos patyrė politinę krizę, kuri mažiau reiškėsi ekonomiškai stipriose valstybėse. Krizės priežastis – nebuvo bendros socialinio pagrindo ir istorinės raidos sampratos, skirtinga krikščioniškų principų interpretacija. 20 a. 9 dešimtmečio pabaigoje Europos krikščionių demokratų partijos atgimė, dėl demokratinių permainų ypač aktyvios jos tapo Vidurio ir Rytų Europoje. 20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje krikščionys demokratai vėl patyrė krizę. Jų nuosmukio priežastis yra ne tik besitęsianti visuomenės sekuliarizacija, bet ir politinių jėgų susitarimo principo nuvertėjimas; tai formuoja tokį politinį kontekstą, kuriame vis sunkiau mobilizuoti įvairių tipų rinkėjus.
Krikščionys demokratai Lotynų Amerikoje ypač sustiprėjo 20 a. antroje pusėje, čia didžiausios Venesuelos ir Čilės krikščionių demokratų partijos. Krikščionys demokratai užima svarbią vietą Salvadoro, Kosta Rikos ir Gvatemalos politiniame gyvenime. Krikščionių demokratų partijos veikia Filipinuose ir Ugandoje. Krikščionys demokratai kartu su socialdemokratais tapo alternatyva neoliberalams, marksistams ir militaristams.
Krikščionis demokratus vienija Krikščionių demokratų internacionalas (įkurtas 1983), kuris veikia kaip pasaulio krikščionių demokratų sąjunga. 1947 įkurta Europos krikščionių demokratų sąjunga. Europos Parlamente veikia Europos liaudies partijos (krikščionys demokratai ir konservatoriai) ir Europos demokratų frakcija. Lotynų Amerikos krikščionių demokratų partijos susibūrusios į Amerikos krikščionių demokratų organizaciją (Organización Demócrata Cristiana de América, įkurta 1947).
846
Lietuvoje
Lietuvoje krikščionys demokratai kaip politinė srovė pradėjo kurtis 19 a. pabaigoje iš lietuvių tautinio judėjimo krikščioniškojo sparno. Idėjas pirmasis sistemingiau ėmė propaguoti mėnraštis Tėvynės sargas (1896–1904). To meto sąlygos krikščionių demokratų idėjų sklaidą ir veiklos plėtrą veikė prieštaringai: 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje dėl Rusijos nacionalinės priespaudos, ypač dėl lietuvių spaudos draudimo, didelę, jei ne didžiausią, lietuvių intelektualų dalį sudarė katalikų kunigai – buvo kam dirbti krikščionių demokratų propagandos ir organizacinį darbą buriant šalininkus; didelė dalis senųjų kunigų, ypač lietuviškų vyskupijų aukštųjų dvasininkų, buvo bajoriškosios kultūros atstovai, laikėsi prolenkiškų arba unijinių pažiūrų ir trukdė įkurti savarankišką lietuvių krikščionių demokratų politinę organizaciją.
Organizacijos stygius ypač išryškėjo per 1905–07 revoliucijos įvykius. Tada aktyviausiai veikė socialdemokratai ir Lietuvos socialdemokratų partijos bei kitų socialdemokratinių organizacijų įtaka visuomenei padidėjo. 1905 buvę apžvalgininkai ir sargiečiai įkūrė Lietuvių krikščionių demokratų susivienijimą; jo programos projektą (parašytas 1904 pabaigoje, paskelbtas 1907) parengė P. P. Būčys, A. Jakštas (Dambrauskas) ir Maironis (J. Mačiulis). Krikščionys demokratai veiklos dėl Vilniaus vyskupo E. von Roppo priešiškumo (jis su Vilnijos lenkų dvarininkais įkūrė ir protegavo prolenkišką krikščionių demokratų Lietuvos ir Baltarusijos konstitucinę katalikų partiją, 1905–07) neišplėtojo ir 1907 nustojo gyvuoti. Lietuviai krikščionys demokratai (daugiausia jaunieji kunigai) liko be politinės partijos, bet plėtodami veiklą rėmėsi sąjungos programiniais dokumentais.
Naudodamiesi valdžios per Rusijos 1905–07 revoliuciją padarytomis nuolaidomis ir siekdami sumažinti socialdemokratų visuomeninę politinę įtaką bei stiprinti savąją, krikščionys demokratai įkūrė spaudos (Šv. Kazimiero draugija, įsteigta 1905), švietimo (Saulė, Žiburys, abi 1906), moksleivių (ateitininkai, 1911; ugdė krikščionių demokratų veikėjus pasauliečius), jaunimo (pavasarininkai, 1907), darbininkų (juozapiečiai, 1906), tarnaičių (zitietės, 1906), ūkininkų kooperatyvų (Žagrė, 1907), blaivybės (Lietuvių katalikų blaivybės draugija), moterų (Lietuvių katalikių moterų draugija), vyrų (Lietuvių katalikų vyrų draugija; trys pastarosios įkurtos 1908) ir kitų organizacijų. 20 a. pirmaisiais dešimtmečiais kunigų vyravimas ir pasaulietinės inteligentijos stoka krikščionis demokratus tvirtai siejo su Bažnyčia. Per Bažnyčią ir per šias draugijas, net neturėdami partijos ir bendro vadovaujančio politinio centro, jie iki I pasaulinio karo (1914–18) socialdemokratų įtaką visuomenei susilpnino, o savo labai sustiprino.
I pasaulinio karo pradžioje krikščionys demokratai dalyvavo Lietuvių politikos centro veikloje, su kitais įkūrė Lietuvių draugiją nukentėjusiems dėl karo šelpti. Krikščionių demokratų veiklos gaires per karą nubrėžė 1914 10 Vilniuje įvykęs platesnis veikėjų pasitarimas. Jo nutarimu 1914 pabaigoje–1915 pradžioje dalis veikėjų pasitraukė į Rusiją, kiti (daugiausia mokantys vokiečių kalbą) liko Lietuvoje. Po 1917 Rusijos Vasario revoliucijos krikščionys demokratai Rusijoje plėtojo veiklą, daugelyje lietuvių kolonijų įkūrė savo skyrius, veiklai koordinuoti – Katalikų veikimo fondą (pirmininkas M. Krupavičius), idėjas ėmė skleisti nuo 1916 leidžiamas laikraštis Vadas. Per 1917 06 konferenciją buvo įkurta Lietuvių krikščionių demokratų partijos Rusijos organizacija, priimta programa, išrinktas centro komitetas (pirmininkas J. Vailokaitis, vėliau M. Krupavičius).
Politinę veiklą plėtojo ir Lietuvoje likę krikščionys demokratai, 1917 09 Lietuvių konferencijoje Vilniuje jie turėjo vieną didžiausių frakcijų, šeši veikėjai buvo išrinkti Lietuvos Tarybos nariais (ir tapo Vasario 16 Akto signatarais). Per 1917 09 23 krikščionių demokratų konferenciją buvo priimta partinė programa, išrinktas centro komitetas (pirmininkas A. Stulginskis). Veiklą pagyvino iš Rusijos grįžę veikėjai. 1918 11 20 Vilniuje įvykusioje konferencijoje buvo paskelbta, kad Lietuvių krikščionių demokratų partijos Rusijos organizacija paleidžiama, jos nariai įsilieja į Lietuvos organizaciją; dėl nesutarimų buvo paliktos galioti dvi partijos programos (kairiojo ir dešiniojo sparno), praktiškai, patarus vyskupui J. Matulaičiui, toliau vadovautasi kairiąja (Rusijos).
Siekdami patraukti platesnius visuomenės sluoksnius, 1919 pabaigoje krikščionys demokratai įkūrė Lietuvos darbo federaciją (darbui tarp miesto ir žemės ūkio darbininkų) ir Lietuvos ūkininkų sąjungą. Jos veikė vadovaujamos Lietuvių krikščionių demokratų partijos. Per 1920 rinkimus į Steigiamąjį Seimą visos trys minėtos organizacijos sudarė krikščionių demokratų bloką, kuris laimėjo 59 vietas iš 112, t. y. daugumą. Iki 1924 pradžios krikščionys demokratai valdė koalicijoje su liaudininkais, vykdė Lietuvos valstybingumo kūrimo ir plėtros darbą. Jų arba daugiausia jų balsais 1922 buvo priimta demokratinė Lietuvos Valstybės Konstitucija, žemės ūkio reformos įstatymas, įvestas litas.
Krikščionių demokratų blokas tuo metu išreiškė plačiųjų gyventojų sluoksnių interesus, vykdė dešiniojo, kartais ir kairiojo, centro (pvz., Darbo federacija 1919–24 vadovavo daugeliui dvarų ir kitų darbininkų streikų, buvo priimti socialiniai įstatymai, ginantys dvarų darbininkų interesus) politiką. Krikščionys demokratai išreiškė daugiausia senųjų gyventojų sluoksnių, pirmiausia ūkininkų, interesus, gynė Bažnyčios ir kunigijos reikalus, susidarantys nauji sluoksniai (pramonės ir prekybos įmonių savininkai lietuviai, karininkija, studentija) jų įtakos buvo mažiau veikiami.
Krikščionių demokratų blokas turėjo daugumą I ir II Seimuose (38 ir 40 iš 78 atstovų), prezidentu 1920–26 buvo A. Stulginskis. 1924 06–1926 06 krikščionys demokratai valdė vieni, pradėjo labiau rūpintis valstybės ir valdžios išsaugojimu, priėmė įstatymų, nukreiptų prieš antivalstybinės Lietuvos komunistų partijos veiklą; dalį jų (dėl cenzūros, susirinkimų) taikė ir politinių oponentų liaudininkų bei socialdemokratų veiklai riboti. Kai kurie krikščionių demokratų veikėjai, siekdami praturtėti, pasinaudojo valdžia, dėl to opozicinės partijos kritikavo juos ir 1926 per III Seimo rinkimus jie prarado daugumą.
Siekdami grįžti į valdžią krikščionys demokratai parėmė 1926 Gruodžio septynioliktosios perversmą (manė, kad negausi ir didesnės socialinės bazės neturinti Lietuvių tautininkų sąjunga vėliau negalės laimėti Seimo rinkimų), bet tautininkai 1927–35 Seimo rinkimų nerengė, įvedė autoritarinę A. Smetonos valdžią, 1927 04 išstūmė krikščionis demokratus iš vyriausybės, nuo 3 dešimtmečio pabaigos ėmė varžyti jų veiklą, 1935 Lietuvių krikščionių demokratų partijos veiklą sustabdė (partija toliau veikė neoficialiai); Ūkininkų sąjunga buvo uždaryta, Darbo federacija priversta persitvarkyti į nepolitinę organizaciją.
1936–40 faktinis krikščionims demokratams vadovaujantis centras buvo Katalikų veikimo centras. Šio laikotarpio svarbiausi krikščionių demokratų periodiniai leidiniai buvo savaitraštis Tėvynės sargas (1917–26), dienraščiai Laisvė (1919–23) ir Rytas (1923–36), vienas žymiausių veikėjų – L. Bistras (1927–40 Lietuvių krikščionių demokratų partijos pirmininkas).
Per SSRS ir nacių okupaciją krikščionys demokratai aktyviai dalyvavo pasipriešinimo judėjime, daugelis aktyvesnių buvo represuoti. Pasitraukusieji į Vakarus 1946 atkūrė politinę veiklą, įsitraukė į Lietuvos laisvinimo sąjūdį, 1946 buvo įkurta Lietuvių krikščionių demokratų sąjunga. Krikščionių demokratų veikėjai (M. Krupavičius ir kiti) prisidėjo prie Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto ir kitų lietuviškų organizacijų įkūrimo, aktyviai įsitraukė į kitų organizacijų veiklą.
20 a. 8–9 dešimtmetyje Lietuvoje katalikai ir krikščionių demokratų pažiūrų šalininkai dalyvavo intelektualiniame ir dvasiniame pasipriešinime sovietų valdžiai, Sąjūdžio veikloje. 1989 viena pirmųjų buvo atkurta Lietuvos krikščionių demokratų partija (pirmininkai A. Saudargas, Z. Zinkevičius), greta jos Lietuvių krikščionių demokratų sąjunga (pirmininkai V. Petkus, K. Bobelis).
Šios partijos įsitraukė į Lietuvos politinį gyvenimą, rėmė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą, politines ir ūkio reformas, bet, kitaip nei 20 a. 3 dešimtmetyje, nesugebėjo atspindėti plačiųjų gyventojų sluoksnių socialinių interesų, neįgyvendino visos krikščionių demokratų socialinės programos (reikalavimai ginti socialinius dirbančiųjų ir buvusių kolūkiečių interesus daliai posovietinių krikščionių demokratų veikėjų atrodė komunistiniai). Be to, krikščionys demokratai stokojo įtakingų visos Lietuvos masto lyderių. Jų politiniai reikalavimai iš esmės sutapo su konservatorių (Tėvynės sąjunga) politika ir dauguma jų rinkėjų ėmė remti pastaruosius. Dėl rinkėjų praradimo, vidinių nesutarimų tolesnės partijos politinės veiklos klausimu 1998 nuo Lietuvos krikščionių demokratų partijos atsiskyrė Moderniųjų krikščionių demokratų sąjunga (pirmininkas V. Bogušis), 2001 Lietuvos krikščionių demokratų partija susivienijo su Lietuvos krikščionių demokratų sąjunga į partiją Lietuvos krikščionys demokratai (pirmininkas K. Bobelis, V. Stundys). Susivienijimas partijos nesustiprino. Dėl skirtingų politinių prioritetų, susiskaldymo susivienijimui nepritariantys krikščionys demokratai 2003 įkūrė Lietuvos krikščioniškosios demokratijos partiją, kiti, labiau puoselėjantys centro dešiniųjų jėgų vienybę, įsiliejo į Tėvynės sąjungos krikščionių demokratų frakciją (2008 05 Lietuvos krikščionys demokratai su Tėvynės sąjunga susivienijo į partiją Tėvynės Sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai). 2003 Moderniųjų krikščionių demokratų sąjunga su Lietuvos liberalų sąjunga ir Lietuvos centro sąjunga susijungė į Lietuvos liberalų ir centro sąjungą.
21 a. pradžioje dėl krikščioniškosios demokratijos ypatybių nepakankamo suvokimo, nevisiško jos ir ypač krikščionių demokratų socialinės programos įgyvendinimo, nepakankamo gebėjimo veikti naujomis politinėmis sąlygomis, t. p. dėl grupinių interesų, kovos dėl valdžios, susiskaldymo krikščionių demokratų įtaka Lietuvos visuomenei labai susilpnėjo.
Svarbiausieji periodiniai leidiniai (po 1990): Apžvalga, XXI amžius. Krikščionių demokratų idėjas propaguoja žurnalas Naujasis Židinys – Aidai.
L: A. Gaižiūnas Krikščioniškoji demokratija Lietuvoje Vilnius 1994.
1412
-kademai