krikšta, krikštẽliai, krikštùžiai, smulkiosios architektūros rūšis – evangelikų liuteronų antkapiniai paminklai. Tai – lentos (0,5–2 m aukščio, 0,2–0,6 m storio), kurių pakraščiai buvo profiliuojami taip, kad viso paminklo siluetas įgautų augalinį, geometrinį ar zoomorfinį pavidalą. Krikštai tvirtinti prie stiebo – ilgos ąžuolinės lentos, siekiančios kapo dugną, statyti ant kapo mirusiojo kojūgalyje.
krikštai Nidos senosiose kapinėse
Nuo 15 a. buvo paplitę Mažojoje Lietuvoje (minimi 16 a. istoriniuose šaltiniuose), t. p. buvo statomi kitoje Vakarų Lietuvos dalyje (jų ištakos siejamos su prūsų ir vokiečių kultūros įtaka, 17–18 a. protestantizmo paplitimu). Vyrų kapų krikštams naudota ąžuolo, beržo, uosio, moterų kapų – liepos, drebulės arba eglės mediena. Atitinkamai pagal mirusiojo lytį buvo parenkami ir paminklo dekoro motyvai. 17 a. vyrų kapų krikštams būdinga žirgo galvos, moterų – paukščių (daugiausia gegutės galvos) siluetas.
krikštai
18 a. krikštų puošyboje ėmė vyrauti stilizuotų augalų ir gyvūnų, širdies motyvai. Jie būdavo išpjaunami lentose kiaurapjūviu arba ištapomi, formuojant simetrines ornamentų kompozicijas. Jų dekorui buvo naudojami mėlynos, geltonos, žalios, raudonos, juodos ir pilkos spalvų deriniai. Mėlyna ir juoda spalvos dažniausiai naudotos fonui, kuriame žalios, pilkos arba baltos spalvos dažais buvo daromi įrašai su mirusiojo vardu ir pavarde, gyvenimo metais. Būta prie krikštų prikalamų metalinių lentelių su įrašais, įgudę meistrai krikštų viršutinę briauną apjuosdavo nuo lietaus saugančia skardos juostele. Nuo 19 a., be profiliuotų lentų, prie vyrų kapų pradėta statyti žemus kryžius, prie moterų kapų šie kryžiai šonuose (tarp kryžmos galų) buvo suskliaudžiami lentelėmis (skląstais). Daugiausia krikštų išliko Kuršių nerijos (ypač Nidos) ir Nemuno deltos žvejų kapinėse. Panašių į krikštus paminklų būta Latvijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje.
Pasak M. Gimbutienės, krikštų ornamentikoje paplitę rupūžių (su vietoj galvos pavaizduotu besiskleidžiančiu gėlės žiedu), žalčių, drugelių, gėlių motyvai išliko dar iš gimininės visuomenės matristinio (matriarchato) laikotarpio – tada jie buvo Atgimimo deivės simbolika.
P: Kryždirbystė Lietuvoje / sud. A. Buračas, A. Stravinskas Vilnius 1998. L: M. Gimbutienė Senoji Europa Vilnius 1996, Baltų mitologija: senovės lietuvių deivės ir dievai Vilnius 2002.
119