Krikštas

Krikštas Katalikų Bažnyčioje

Krkštas, krikščionių Bažnyčiose – vienas iš septynių sakramentų; pirmasis įkrikščioninimo sakramentas. Įsteigtas Jėzaus Kristaus. Krikštas pakrikštytajam atleidžia gimtąją ir, jei krikštijamas suaugęs asmuo, visas asmenines nuodėmes. Pakrikštytasis atgimsta naujam dvasiniam gyvenimui ir tampa Bažnyčios nariu. Katalikų Bažnyčioje gali būti krikštijami kūdikiai, vaikai ir suaugusieji, daugelyje protestantų Bažnyčių dažniausiai krikštijami suaugusieji. Per Krikšto apeigas (dažniausia jas atlieka klebonas ar kitas kunigas, prireikus, pvz., esant mirties pavojui, krikštyti gali kiekvienas žmogus, net nepakrikštytas) krikštijantysis, pildamas vandenį ant krikštijamojo galvos, taria krikšto formulę: (ištariamas krikštijamojo vardas), aš tave krikštiju vardan Dievo – Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Po to krikštijamojo galva patepama krizma (pažymimas priklausymas visuotinei kunigystei ir Bažnyčiai), įteikiamas baltas drabužis (ypatingo išaukštinimo ir nekaltumo ženklas) ir žvakė, uždegta nuo Velykų žvakės (simbolizuoja Kristų – pasaulio šviesą).

Rytų Bažnyčioje krikštijamasis atgręžiamas į rytus kunigui tariant: Dievo tarnas (ištariamas krikštijamojo vardas) yra krikštijamas vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Dvasininkas, minėdamas kiekvieną Švenčiausiosios Trejybės asmenį, krikštijamąjį panardina į vandenį. Pakrikštytieji tampa Bažnyčios nariais ir ilgainiui sulaukę atitinkamo amžiaus ir specialiai pasiruošę gali priimti kitus sakramentus.

Krikštas Rytų Bažnyčioje

Apie pirmąsias Krikšto apeigas ir jų skirtumus kalbama ankstyvosios krikščionybės raštuose (Didachėje, Justino Apologijoje, Ipolito Romiečio Apaštališkojoje tradicijoje). Ankstyvojoje krikščionybėje Krikšto apeigos reiškė tikėjimo į Kristų liudijimą, įtraukimą į Bažnyčios bendruomenę; tik pakrikštytieji galėdavo dalyvauti Mišiose ir kitose apeigose. Įtikėjusieji krikštyti nedelsiant, be pasiruošimo. Vėliau krikštytis galėjo tik suaugusieji po kelerių metų bandomojo laikotarpio (katechumenato). Kūdikių ir vaikų Krikštas paplito 3 a. pirmoje pusėje, visuotinai įsigalėjo 6 amžiuje. Po reformacijos nuo 16 a. protestantų Bažnyčiose imta reikalauti prieš Krikštą asmens apsisprendimo tikėti (menonitai, baptistai ir kt.), todėl krikštijami suaugusieji. Katalikų Bažnyčioje įkrikščioninimas pradedamas katechumenatu, kuris baigiamas iš karto trijų įkrikščioninimo sakramentų – Krikšto, Sutvirtinimo ir Eucharistijos – šventimu; jei krikštijami kūdikiai ar vaikai, jie kitus įkrikščioninimo sakramentus priima vėliau, sulaukę tam tikro amžiaus.

2245