krikštykla (medis, drožyba, polichromija, 18 a., Kauno arkivyskupijos muziejus)
krikštyklà, baptistèrija (gr. baptistērion – maudyklė), bažnyčios įrenginys su šventintu vandeniu, naudojamas Krikšto apeigoms. Tai taurės formos indas su dangčiu ir nodusu (kojelės, koto pastorinimas) ant apskrito ar daugiakampio pagrindo. Daroma iš marmuro, akmens, metalo, medžio. Puošiama geometriniu, augaliniu, figūriniu ornamentu, skulptūriniu dekoru, simbolinėmis figūrinėmis kompozicijomis (vaizduojama Jėzaus krikštas, šv. Jonas Krikštytojas, Šventoji Dvasia). Pradėta naudoti 8–9 a., atsisakius nuo 4 a. praktikuojamo krikšto baseine – piscinoje. Seniausios buvo katilo, dubens formos, nuo 12–13 a. paplito dabartinio pavidalo krikštyklos. Jų formos, proporcijos, dekoras kito pagal epochos stilių.
Lietuvoje
Lietuvoje išliko 16–17 a. renesansinių (Vilniaus Šv. Petro ir Povilo, Šeduvos Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčiose), 18 amžiaus barokinių ir rokokinių (Vilniaus Šv. Kotrynos, Tytuvėnų Švč. Mergelės Marijos, Šiluvos Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčiose), 18 a. pabaigos–19 a. ampyro, neostilių (Vilniaus Šv. Kryžiaus Atradimo, Viduklės, Linkuvos, Vadaktėlių, kitose bažnyčiose) krikštyklų.