krikštỹnos, įvedimo į krikščionių bendruomenę, vardo suteikimo kūdikiui apeigos; su tuo susiję papročiai ir vaišės. Krikščionių praktikuojamos nuo aštuntojo amžiaus. Grindžiamos Krikšto sakramento dogma, reikalaujama, kad krikštijamajam būtų suteikiamas vieno iš krikščionių šventųjų vardas.
LIETUVOJE krikštydavo dažniausiai sekmadieniais. Dažnai būdavo parenkamas to šventojo, kurio šventės dieną kūdikis gimė, vardas. Aukštaitijoje pagal paprotį kūmai, parvažiavę iš bažnyčios, dalydavo vaikams riestainių, vadinamų kūmų pyragu, Dzūkijoje – grikių košės, vadinamos krikšto košele. Krikštynų vaišės (kūmų pietūs) būdavo vakare. Žemaitijoje (Plateliuose) žinomas paprotys uždegti 12 žvakių, jas statyti ant stalo, ant lentynų ir languose, įdėti į išskobtus raudonus burokus. Pavalgius pribuvėja atnešdavo vadinamosios košės. Tai uždengtas indas, ant jo padėta maža lėkštelė, į kurią kūmai padėdavo pinigų ir tada jau galėdavo paragauti košės, dažniausiai kokių saldumynų. Jei būdavo krikštijamas berniukas, pribuvėja surinkdavo vyrų kepures, jei mergaitė – moterų skepetas, išeidami jie turėjo jas išpirkti. Žemaitijoje žinomas paprotys sodybos kieme vaiko gimimui paminėti pastatyti kryžių ar koplytėlę. Jie per krikštynas būdavo šventinami.
Manoma, lietuvių senovinių krikštynų svarbios dalys perimtos iš pagoniškųjų vardynų. Tai apeiginis maudymas (tikėta magiška valomąja vandens galia), nešiojimas aplink židinį ir kūmystės paprotys. Kol kūdikis nekrikštytas, naktimis prie jo žibindavo šviesą, kad laumės nepamainytų. Pasak istorinių šaltinių, lietuviai dar 15–16 amžiuje susirgusį bažnyčioje krikštytą kūdikį maudydavo upėje arba versmėje, manydami taip nuplausią jo krikščioniškąjį vardą, o duodami naują, dažnai paukščių, žvėrių arba medžių, vardą, tikėdavo kūdikį pagysiant ir įgausiant jų savybių; greta oficialaus vardo asmuo turėdavo ir pagoniškąjį, ilgainiui dažnai virtusį pavarde.
Dar 17 amžiuje per krikštynas buvo atliekamos senovinės apeigos: pribuvėja samčiu užmušdavo gimdyvės laikomą vištą, nupešdavo ir išvirdavo kartu su kitokia mėsa; paskui moterys atskirai nuo vyrų suklaupdavo, pasimelsdavo, triskart išgerdavo iš kaušelio alaus, vištą suvalgydavo, mėsos likučius ir kaulus užkasdavo ten, kur buvo užmušta višta. Tik tada moterys eidavo vaišintis kartu su vyrais. Krikštynų papročiai turėjo nemažai magijos elementų. Tikėta, kad dėl to būsiąs laimingas kūdikio gyvenimas, tėvai toliau būsią vaisingi, o sukeltas juokas nukreipsiąs nuo kūdikio ir gimdyvės ligas, mirtį. Iki 20 amžiuje lietuviai išlaikė paprotį kviesti į krikštynas daug kūmų (Biržų apylinkių turtingesni valstiečiai kviesdavo jų penkias–šešias poras, klaipėdiškiai – iki 10 porų). 20 amžiuje–21 amžiaus pradžioje vėl atgijo dvivardystė: šalia pagal bažnytinius kanonus duodamo šventojo vardo į parapijos krikšto knygas antruoju įrašomas ir tautinis arba senovinis lietuvių vardas.
2273