krikštỹnų danos, dainuojamosios tautosakos žanras. Dainuotos gimtuvių laikotarpiu – per palankynas ir krikštynas. Krikštynų dainų ypatybes lėmė senovinis gimtuvių ir krikštynų apeigų uždarumas. Gimdyvę lankydavo ištekėjusios, vaikus auginančios moterys, krikštynose dalyvaudavo tik šeimos su mažamečiais vaikais, išskyrus vienus svarbiausių krikštynų dalyvių – kūmus; jais būdavo kviečiami ir nevedę žmonės. Kūmus įvesdindavo į susituokusiųjų bendruomenę. Krikštynų dainose metaforomis apdainuojama vaiko pradėjimas, jo gimimas; būdinga simbolinis ir tiesmukas erotiškumas. Apdainuojami kūmų santykiai, išvaizda (daugiausia kūmos), vaišinimasis.
Gausumu išsiskiria latvių gimtuvių dainos (1562 tipai). Jos skirstomos pagal krikštynų apeigas, kurias nuosekliai apdainuoja (pavyzdžiui, kūmų kvietimas, krikštavaikio rengimas, važiavimas į bažnyčią, lingės lopšiui kirtimas, vaiko šokdinimas, dovanų teikimas). Dainose dažni mitologiniai motyvai: paraleliai su kūmais veikia Dievas, deivės Laima, Mara; būdinga 4 eilučių struktūra, teksto poetiškumas. Lietuvių krikštynų aprašymuose yra daugelis latvių dainose apdainuojamų papročių – tai rodo bendrą kultūros arealą. Užrašyta daug Baltarusijos teritorijos slavų krikštynų dainų. Skiriamos krikštynų apeigų ir krikštynų puotos dainos. Apdainuojama gimdyvė, tėvas, vaikas, pribuvėja ir kūmai. Mitologiniai motyvai dainose susipina su tiesmuku kalbėjimu. Kūmus apdainuojančiuose slaviškuose ir lietuviškuose tekstuose yra tiesioginių sąsajų, bendra tendencija tradicinėms krikštynų dainoms virsti humoristinėmis.
Lietuvių liaudies dainų kataloge yra apie 60 krikštynų dainų tipų, kuriems priskiriama apie 1070 variantų. Tai pats negausiausias žanras, bet jam artimų dainų esama tarp girtuoklių, humoristinių, vaišių ir kitų dainų žanrų. Skirtini teminiai krikštynų dainų pogrupiai: kūdikio pradėjimo, kūmų kūniško artumo, vaišių, krikštynų papročių.
Kūdikio pradėjimo dainose apdainuojama rengimasis eiti girelėn, pjauti liepelę, dirbinti lovelę, vėliau – lopšį. Palankynų dainose gausu mitologinių metaforų (pavyzdžiui, ant kalno soduose senas senutėlis aukso barzdele kviečia krėsti obuolius, nuo kurių nesueina šilko šniūraukaitės). Yra motinos ir dukters dialogo formos dainų (lankanti motina klausinėja, iš kur duktė gavo vaiką, dukters atsakymuose kūdikio pradėjimas atskleidžiamas marių, gaudomos žuvies, verpiamos vilnos metaforomis). Vėlesni užrašymai rodo krikštynų ir palankynų dainų tendenciją tapti bernų, naktigonių humoristinėmis dainomis. Joms būdinga tiesmukas metaforų perinterpretavimas, humoristiniai refrenai. Visoje Lietuvoje labai populiarios kūmų kūniško artumo dainos. Erotiniai motyvai jose susipynę su žuvies gaudymo, rasodos (daigų) sodinimo motyvais. Dainose atsispindi archajiški kūmystės papročiai. Krikštynų vaišių dainomis dažniausia sveikinama, užgeriama, raginama vaišintis. Iš kitų krikštynų dainų pogrupių vaišių dainos išsiskiria kreipiniais kūmai, kūma. Ypač dažnos moterų vaišių dainos, manoma, susiklostė per palankynų, į kurias rinkdavosi vien moterys, tradicijas. Moterys dažnai apdainuoja vyrus juos pajuokdamos. Krikštynų papročių dainos – tai trumpos laisvos improvizacijos, tiesiogiai susijusios su krikštynų papročiais. Jos buvo dainuojamos sutinkant kūmus, prašant jų pyrago, pašiepiant kūmų taupumą. Užrašyta ir bobute vadinamos pribuvėjos ketureilių. Krikštynų dainų improvizacinio teksto struktūra nenusistovėjusi.
L: Radzinnaja paezija: Belaruskaja narodnaja tvorčasc' Minsk 1971; Latviešu tautasdziesmas: Bernu dziesma Krustības t. 6 Rīga 1993.
3012