kriminalstinė fotogrãfija, tesmo fotogrãfija, kriminalistinės technikos šaka – visuma fotografavimo specialių būdų ir priemonių, naudojamų kriminalistiniams objektams fiksuoti ir analizuoti. Išsaugo su nusikaltimu susijusius objektus, teismui teikia akivaizdžią įrodomąją medžiagą. Operatyvinė kriminalistinė fotografija apima techninius ir taktinius fotografavimo būdus, taikomus atliekant ikiteisminį tyrimą ir vykdant operatyvinę paiešką. Fiksuojama įvykio vieta, aplinka, lavono būklė, sužalojimai, nusikaltimo įrankiai, pėdsakai, dokumentai ir kitos fizinės žymės. Gali būti fotografuojama ir kratos, eksperimento, atpažinimo bei kitų ikiteisminio tyrimo veiksmų eiga ir rezultatai.
Fotografavimo pagrindiniai metodai: panoraminis, stereoskopinis, matuojamasis mastelinis ir metrinis, reprodukcinis, atpažįstamasis, makrofotografinis. Tiriamoji kriminalistinė fotografija leidžia aptikti, užfiksuoti ir ištirti nematomus ar blogai matomus daiktinių įrodymų požymius. Taikoma tiriant dokumentus, naudojamasi trasologijoje, kriminalistinėje balistikoje . Fotografavimo svarbiausi metodai: infrafotografija, ultrafotografija, rentgenografija, gamagrafija, fotografavimas specialiomis apšvietimo sąlygomis, mikrofotografija (smulkios žymės daug kartų padidinamos), stereomikrofotografija, kontrastinė fotografija (kontratipavimas, kontrastų stiprinimas, spalvų skyrimo būdas). Vis plačiau naudojama termografija ir termovizija (fiksuojami šiluminiai ir terminiai pėdsakai), holografija (erdvinis objekto vaizdas fiksuojamas specialiose plokštelėse ir atkuriamas jas apšviečiant lazeriu). Be bendrosios paskirties fotografavimo priemonių, naudojami ir specialūs fotografijos aparatai bei įrenginiai, pvz., aparatai rankų pėdsakams fiksuoti, kulkų išklotinėms gauti. Nuotraukos, negatyvai, diapozityvai, vaizdo juostos pridedamos prie ikiteisminio tyrimo veiksmo protokolo ir ekspertizės akto.
Atliekant ikiteisminį tyrimą fotografija pradėta naudoti netrukus po jos išradimo, pvz., Prancūzijoje (1841), Belgijoje (1842).