kriminològija (lot. crimen, kilm. criminis – nusikaltimas + gr. logos – mokslas), mokslas apie nusikaltimus ir juos lemiančius veiksnius.
Klasikinė ir pozityvistinė paradigmos
Kriminologijoje yra susiformavusios 2 paradigmos: klasikinė ir pozityvistinė. Klasikinė paradigma atsirado 18 amžiuje, pradininkai – C. Beccaria, J. Benthamas. Ši paradigma yra norminio pobūdžio, svarbiausiomis laikomos dvi pagrindinės, glaudžiai susijusios sąvokos – nusikaltimas ir bausmė. Baudžiamosios teisės turinį formuoja teisėsaugos ir teisėtvarkos institucijos bei moralės filosofija, politinė ideologija, komunikacija. Tiriamos problemos apima tradicinius kriminalizacijos ir dekriminalizacijos klausimus, baudžiamosios teisės vaidmenį moderniame pasaulyje ir kita; jos dažnai siejamos su baudžiamosios sistemos efektyvumo didinimu (vadinamoji vadybinė, arba administracinė, kriminologija). 20 amžiaus pabaigoje susiformavo nauja kryptis, kritiškai vertinanti baudžiamąją teisę kaip socialinės kontrolės formą ir net siūlanti jos atsisakyti (vadinamoji kritinė kriminologija).
Pozityvistinė kriminologija paradigma susiformavo 19 amžiuje, pradininkai – L. A. J. Quetelet, C. Lombroso, A. Ferri ir kiti. Pradėta tirti, kas yra nusikaltimai, kokios jų priežastys. Siekdami atsakyti į šiuos su žmogiškuoju elgesiu susijusius klausimus kriminologai ėmė plačiai taikyti kitų pozityvių mokslų metodus ir remtis psichoanalizės, anomijos, funkcionalizmo, simbolinio interakcionizmo, racionalaus pasirinkimo ir kitomis teorijomis bei genetika. Tyrimų objektas gali būti bendri kriminogeniniai procesai visuomenėje, tam tikri šių procesų aspektai: specifinės socialinės grupės, pvz., nepilnamečiai, tarnautojai (baltosios apykaklės), recidyvistai ir kiti, arba specifiniai nusikaltimai ir deviantinio elgesio formos, pvz., narkomanija, smurtas, korupcija ir kita. Yra mėginimų sujungti šias 2 paradigmas, kad kriminologija taptų universaliu dinamiškai besiplėtojančiu mokslu, reaguojančiu į negatyvias socialinės raidos tendencijas.
20 amžiaus pabaigoje padidėjo susidomėjimas nusikaltimais, susijusiais su globalinėmis problemomis: terorizmu, prekyba žmonėmis, kompiuteriniais, organizuotais nusikaltimais ir kita. Kuriasi naujos specializuotos kriminologijos disciplinos: penologija (mokslas apie bausmes), viktimologija (mokslas apie nusikaltimų aukas), įvairios kryptys (pvz., feministinė kriminologija).
Kriminologija Lietuvoje
Lietuvoje tradiciškai klostėsi klasikinė kriminologijos paradigma kaip baudžiamosios teisės šaka. 20 amžiaus pabaigoje sparčiai pradėjo plėtotis pozityvistinė kriminologijos paradigma – atliekami nepilnamečių nusikalstamumo, nusikaltimų aukų, nuteistų asmenų, smurtinių apraiškų visuomenėje, korupcijos ir kiti sociologiniai bei psichologiniai tyrimai. Kriminologija plėtojama Vilniaus universitete, Mykolo Romerio universitete, Lietuvos teisės institute, Nusikalstamumo prevencijos Lietuvoje centre, kitose akademinėse institucijose.
L: V. Justickis Kriminologija d. 1 Vilnius 2001; E. Sutherland, D. Cressey Criminology Philadelphia 1978; S. Cohen Visions of Social Control: Crime, Punishment and Classification Cambridge 1985; D. Garland Punishment and Modern Society: A Study in Social Theory Chicago 1990; M. R. Gottfredson, T. A. Hirschi General Theory of Crime Berkeley 1990; G. Kaiser Kriminologie: Eine Einführung in die Grundlagen Heidelberg 1997.
2314