kriogeninė elektronika

kriogèninė elektrònika, krioelektrònika, elektronikos šaka, tirianti ir kurianti elektroninius prietaisus, kurių veikimas grindžiamas žemoje temperatūroje (žemesnė negu 120 K) vykstančiais reiškiniais: metalų ir lydinių superlaidumu, metalų virtimu puslaidininkinių savybių medžiagomis, kai laidumo elektronų judris labai didelis, ir kita. Kriogeninė elektronika skirstoma į kriogeninę medžiagotyrą, mikrobangų krioelektroniką, superlaidžiąją kriogeninę elektroniką, integrinę kriogeninę elektroniką, infraraudonąją kriogeninę elektroniką. Kuria krioelektroninius skaičiavimo technikos atminties ir loginius įrenginius, superaukštojo dažnio prietaisus ir įtaisus (generatorius, stiprintuvus, perjungimo įrenginius, rezonatorius, detektorius, dažnio keitiklius, filtrus, vėlinimo linijas, moduliatorius), superlaidžiuosius magnetometrus, galvanometrus, bolometrus. Žema temperatūra, reikalinga kriogeninės elektronikos prietaisų darbui, gaunama naudojantis Joule’io ir Thomsono reiškiniu, Peltier reiškiniu, magnetiniu aušinimu. Vienas kriogeninės elektronikos uždavinių – kurti elektroninius šaldymo įtaisus, susidedančius iš elektroninės grandinės, kriostato ir šaldymo įrenginio. Kriogeninės elektronikos prietaisai ir įrenginiai yra mažų matmenų ir masės, jautrūs ir sparčiaveikiai, naudoja mažai energijos, jiems būdingas mažas triukšmo lygis. Kriogeninės elektronikos plėtra siejama su naujų medžiagų naudojimu, kriogeninės elektronikos elementų matmenų mažinimu, krioelektroninių imtuvų‑stiprintuvų dažnių diapazono didinimu, superlaidžiųjų įtaisų, kompiuterinės technikos plėtra ir kita.