kriolitozonà (gr. kryos – šaltis + lithos – akmuo + zōnē – juosta), litokriosferà (gr. lithos – akmuo + kryos – šaltis + sphaira – rutulys), kriosferos dalis, apimanti viršutinius Žemės plutos sluoksnius, kuriuose dirvožemio, nuogulų ir uolienų temperatūra nuolat arba laikinai yra neigiama. Skiriama daugiametė ir sezoninė kriolitozona. Daugiametė kriolitozona skirstoma į sausumos subaeralinę (daugiamečio įšalo zona), subglacialinę (po ledynais) ir submarininę (po vandenynais ir jūromis). Subaeralinė kriolitozona sudaro apie 25 % sausumos ploto; joje išskiriama pietinė zona su neištisai įšalusiais gruntais, ir šiaurinė, ištisai įšalusi (dar pleistocene) iki 1500 m gylio. Kriolitozonoje vyksta uolienų kriogeninis dūlėjimas ir nivacija, trupėjimas nuo šalčio, nuosėdų kriolitogenezė, įšalusių dispersiškų uolienų bei požemio ledo plastinės deformacijos, daugiametis ir sezoninis uolienų išgaubimas, solifliukcija, termokarstas, termoerozija, termoabrazija, apledėjimas. Dėl šių procesų susidaro kriogeninės reljefo formos: trogai, karos, solifliukcinės terasos, poligoninės mikroformos, kurumai, hidrolakolitai, antledžiai.
Eurazijos ir Šiaurės Amerikos šiaurėje kriolitozona pradėjo formuotis prieš 2,5–2,0 mln. metų. Labiausiai išsiplėtė vėlyvajame pleistocene (prieš 40–10 tūkst. metų). Pleistoceno įšalo padarinių yra Lietuvos kvartero nuogulose. Holocene (prieš 8,5–4,5 tūkst. metų) kriolitozonos plotas sumažėjo.