kriosferà (gr. kryos – šaltis + sphaira – rutulys), Žemę arba kitą planetą (pvz., Marsą) gaubianti neigiamos arba nulinės temperatūros sfera atmosferos, hidrosferos ir litosferos sąlyčio zonoje, kurioje vanduo gali būti kietosios arba peršaldytosios būsenos. Neištisinė, nepastovi.
Žemės kriosfera apima viršutinius Žemės plutos sluoksnius (kriolitozona), dalį hidrosferos ir atmosferos (iki jonosferos apatinių sluoksnių). Vidutinis storis 10 kilometrų. Viršutinė riba ties ašigaliais yra 8 km aukštyje, ties pusiauju – 17 km; įskaitant mezosferą su sidabriniais debesimis kriosferos viršutinė riba siekia apie 100 km aukštį. Apatinė riba aukštosiose platumose sutampa su įšalinių ir atšalusių (neturinčių ledo) uolienų sluoksnio padu 0,2–1,0 km gylyje, ties atogrąžomis yra 6,0–6,5 km aukštyje. Karšto klimato juostose ir šiltuoju metu vidutinio klimato juostose kriosferos apatinė riba yra aukščiau žemės paviršiaus ir jį siekia tik kalnuose.
Kriosferoje susidaro epizodiniai, trumpalaikiai, sezoniniai ir daugiamečiai kriogeniniai dariniai: migruojančios ledo debesų sistemos, sniego danga, ledas, ledynai, ledkalniai, daugiametis įšalas, požeminis ledas. Kriosfera – kriologijos tyrimo objektas.
Per Žemės geologinę istoriją kriosferos padėtis nuolat keitėsi. Per globalinio klimato atšalimo laikotarpius žemynuose plisdavo ledynų dangos, giliai įšaldavo uolienos, ledas plačiai dengdavo jūras; kriosfera priartėdavo prie pusiaujo.