Krišnà (skr. kṛṣṇa – juodbruvas, tamsiai mėlynas), hinduistų vienas pagrindinių dievų. Aštuntasis Višnaus avatara. Krišna dar vadinamas Govinda (karvių sergėtoju), Venugopala (piemeniu su fleita), Hrišikeša (jausmų valdovu), Kešava (ilgaplaukiu), Mohanu (žavėtoju), Muraliu (fleitininku). Pirmą kartą Krišnos vardas paminėtas Rigvedoje. Žinių apie Krišną pateikiama Bhagavatapuranoje, Brahmavaivartapuranoje, Čandogjaupanišadoje, Višnupuranoje. Bhagavadgytos papildyme Harivamšoje išsamiai pasakojama apie Krišnos vaikystę. Teigiama, kad Krišna gimė 3228 prieš Kristų naktį iš liepos 19 į 20 dieną Mathuroje, kalėjime, kuriame jo tėvus – Vasudevą ir princesę Devakę – kalino sostą užgrobęs Kamsa, Krišnos dėdė iš motinos pusės (kalėjimo vietoje dabar yra Krišnai skirta Kešavadevos šventykla).
Krišnos su gope Radha skulptūra (Pandharpuras)
Krišna gimė keturrankiu Višnumi ir atvirtęs kūdikiu paprašė jį nunešti į kitapus Džamnos upės esantį Gokulos kaimą auginti piemeniui Nandai ir jo žmonai Jašodai. Kamsa, kuriam buvo išpranašauta žūsiant nuo aštuntojo Devakės sūnaus rankos, sužinojęs apie naujagimio dingimą liepė išžudyti visus Mathuroje gimusius kūdikius. Išsiaiškinęs, kur slepiasi Krišna, siuntė demonus jį nužudyti, bet Krišna sunaikino visus demonus.
Pasakojama, kad Krišna įveikė gyvatę Kaliją, kuri nuodijo Džamnos vandenis, pirštu pakėlė Govardhano kalną, grodamas fleita atviliojo gopes ir šoko su jomis (šių intymiausių žaidynių – lylų – vietos lankomos piligrimų ir laikomos Krišnos pavidalais). Būdamas 12 metų Krišna grįžo į Mathurą, nužudė Kamsą ir grąžino sostą savo tėvui. Būdamas 29 metų Krišna vedė 8 žmonas, vėliau dar 16 000 žmonų, kurios jam pagimdė 161 080 sūnų (tikima, kad Krišna turi stebuklingą galią būti tuo pat metu su visomis žmonomis). Dalyvavo Kurukšetros mūšyje (jame perteikė Ardžunai Bhagavadgytą). Dar po 36 metų pasitraukė į mišką ir atsidėjo apmąstymams. Čia palaikęs jį antilope strėle mirtinai sužeidė medžiotojas Džara. Krišna mirė 3102 prieš Kristų vasario 18 dieną ir persikėlė į dieviškąją buveinę Goloką; žemėje prasidėjo kalijuga (juga).
Krišnos kultui didelę reikšmę turėjo alvarų sąjūdis ir Džajadevos poema Gytagovinda (12 amžius). Poetiniai tekstai apie Krišną paskatino vaišnavų teologus filosofiškai pagrįsti bhakties idėjas, jų pagrindu susiklostė vaišnavizmo Vallabhos (1479–1531) ir Čaitanjos (1485–1533) mokyklos. Jos turėjo įtakos Indijos literatūrai, klasikiniam šokiui (orisio, arba odisio, manipurio stiliams), miniatiūrai. Vaišnavai 15–16 a. teologiškai pagrindė gopių kultą. Krišnos gimimo dienos šventė Džanmaštamė minima bhadros mėnesio (rugpjūtis–rugsėjis) tamsiosios mėnulio pusės 8 aštuntąją dieną. Krišnos svarbiausios šventyklos yra Mathuroje (Kešavadevos), Vrindavane (Madanamohano, Govindadevos, Radhavalabhos, Radharamanos), Puryje (Džaganathos), Guruvadžure (Keralos valstijoje, Šri Krišnos). Ikonografijoje dažniausiai vaizduojamas mėlynas.
171