krištolas

krštolas (lenk. kryształ < gr. krystallos – ledas), stiklas, kurio sudėtyje yra 10–25 % švino, bario arba kalio oksidų. Skaidrus, labai blizgus, raižytas ir šlifuotas – laužia ir atspindi šviesą; maloniai skamba. Krištolu pavadintas dėl jo panašumo į kalnų krištolą. Iš krištolo gaminama indai (taurės, grafinai, vazos, lėkštės), papuošalai, smulkioji plastika, sietynai, vitražai, kita. Krištolo dirbiniai raižomi, šlifuojami, poliruojami, apdorojami smėlio srove, ėsdinami rūgštimi (pasidaro dulsvi), auksuojami, sidabruojami, tapomi emaliais, puošiami augaliniais ir geometriniais ornamentais, herbais, figūriniais motyvais, peizažais ir kita. Krištolas gamintas dar senovės Romoje. Skaidrus plonasienis (su kalio priemaiša) pradėtas kurti Venecijoje 15 a. (Venecijos stiklas), storasienis – Čekijoje 17 a. (čekų stiklas). 1675 Didžiojoje Britanijoje pradėtas gaminti storasienis krištolas su švino priemaiša (angl. flint glass; išrado G. Ravenscroftas). Krištolo technologija paplito Olandijoje, Prancūzijoje (bakara) ir kitose Europos šalyse. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje krištolas su kalio priemaiša gamintas nuo 17 a. Ūtos (dabartinė Varėnos rajono savivaldybė) stiklo manufaktūroje, nuo 18 a. antros pusės – didikams Radviloms priklausančiose Urečės ir Nalibokų (dabartinė Baltarusija; Urečės-Nalibokų stiklas), t. p. kitose manufaktūrose. Krištolas su švino priemaiša pradėtas gaminti 1896 L. Brauerio fabrike Vilniaus priemiestyje.