šv. Kristupas (dailininkas D. Boutsas, Šv. Kristupas, nešantis Kūdikėlį Jėzų, aliejus, 1470, Senoji pinakoteka Miunchene)
Krstupas, Kristofòras (lot. Christophorus, Christopherus – Kristų nešantis), šventasis, kankinys. Šventė – liepos 24. Pasak padavimo, Kristupas už krikščionybės skleidimą Likijoje imperatoriaus Decijaus 250 nubaustas mirtimi. Legendos apie Kristupą išpopuliarėjo po kryžiaus karų. Pasakojama, kad Kristupas buvo milžinas iš Kanaano, ieškojo galingiausio ir narsiausio monarcho, kuriam galėtų tarnauti. Tarnavęs pas galingą ir turtingą valdovą, bet šis drebėdavęs, kai išgirsdavęs velnio vardą. Vėliau Kristupas tarnavęs velniui, kol šis neišsidavė bijąs Kristaus, tada Kristupas iškeliavęs ieškoti Kristaus. Kristupo klausiamas atsiskyrėlis pasakęs, kad jis galįs tarnauti Kristui nešiodamas keleivius per sraunią upę ir tada galbūt Kristus jam pasirodysiąs. Kristupui nešant per upę berniuką kilo audra, o ties upės viduriu vaikas taip pasunkėjęs, kad jie abu vos nenuskendę. Jiems pasiekus krantą vaikas (tai buvęs Jėzus) pasakęs, kad Kristupas nešęs ne tik visą pasaulį, bet ir tą, kuris jį sutvėrė.
Kristupo kultas plito nuo 5 amžiaus. Seniausias Kristupą vaizduojantis paveikslas (6 a.) yra Sinajaus kalno vienuolyne. Würzburge, Viurtermberge, Čekijoje buvo kalamos monetos su Kristupo atvaizdu. Nuo vidurinių amžių dailėje Kristupas dažniausiai vaizduojamas su palmės lazda, brendantis upės viduriu ir sulinkęs nuo ant peties nešamo vaiko (jis viena ranka laimina, o kitoje laiko Žemės rutulį) svorio. Atributai – palmė, lazda ir Kūdikėlis Jėzus. Tiltų, laivininkų, keltininkų, sielininkų, keleivių globėjas, saugo nuo netikėtos mirties.
Į Lietuvą legendos apie Kristupą pateko per Lenkiją ir Prūsiją. Vaizduojamas Vilniaus herbe, jo skulptūra yra Šv. Mikalojaus bažnyčios šventoriuje (skulptorius A. Kmieliauskas).