kritika

krtika (gr. kritikē), abstraktus samprotavimas, kuriam būdingas analitinis gebėjimas brėžti formuluojamų teiginių, sąvokų, apibrėžimų ir koncepcinių jų alternatyvų skiriamąsias ribas. Istoriškai terminas žymi filosofijos tradicijai būdingas nuostabos, abejonės, skeptiško tikrinimo nuostatas. 17–19 amžiaus kritikos formos: R. Descartes’o metodinė abejonė, D. Hume’o empiristinis skepticizmas, Šviečiamojo amžiaus socialinių ir intelektinių dogmų kritika, G. W. F. Hegelio negatyvioji dialektinė filosofija, I. Kanto radikaliojo empirizmo kritika. 19–20 amžiuje formavosi skeptiškos sociologijos kryptys: nuo K. Marxo socialinės kritikos iki šiuolaikinės mokslo sociologijos (pozityvizmo ir kaupiamojo pažinimo būdų kritika). Teigta, kad teoriškai kritikuoti – tai metodiškai abejoti, skeptiškai vertinti absoliučias pažinimo prielaidas, formuluoti koncepcines teikiamų apibrėžimų alternatyvas. Šiuolaikinė metodologinė kritikos termino reikšmė sietina su Frankfurto mokyklos intelektualais, kryptingai plėtojusiais negatyviojo mąstymo, kurio paskirtis – skeptiška, istorinė, kontekstinė analizė, idėjas. Ši mokykla kritiką laikė dialoginiu (poliloginiu) mąstymu, kuriam svarbu pozityvūs ir negatyvūs argumentavimo aspektai.

L: J. Habermas Modernybės filosofinis diskursas Vilnius 2002; A. Valantiejus Kritinis sociologijos diskursas. Tarp pozityvizmo ir postmodernizmo Vilnius 2004.

1610