kroãtų kalbà, chorvãtų kalbà, indoeuropiečių kalbų šeimos pietų slavų grupės vakarų pogrupio kalba.
Paplitimas
Kroatijos (apie 4,1 mln. kalbančiųjų; 2011) valstybinė kalba, Bosnijos ir Hercegovinos (554 000; 2016) viena valstybinių kalbų (kartu su bosnių ir serbų), oficiali Austrijos Burgenlando žemės (apie 139 000; 2016), Serbijos Vojvodinos autonominės srities (kartu su serbų ir kitomis; apie 19 200; 2013) kalba. Dar vartojama Vengrijoje, Italijoje, Slovėnijoje, kroatų bendruomenių Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kanadoje, Australijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje, Lotynų Amerikos šalyse ir kitur. Iš viso kalbančiųjų apie 6 741 420 (2011).
Gramatikos ypatybės
Skiriamos 3 tarmės: štokavų (daugiausia kalbančiųjų), kaikavų ir čakavų bei štokavų tarmės 3 patarmės – ikavų, ijekavų, ekavų (pirmosiomis kalba kroatai, ekavų – tiktai serbai, šnekantys taip, kaip ir Bosnijos bosniai musulmonai). Rašomoji bendrinė kalba susiformavo apie 19 a. vidurį V. S. Karadžićiaus reformuotos serbų kalbos pagrindu. Iki 1991–92 abi šios kalbos (ir bosnių) buvo laikomos vienos serbų-kroatų (arba kroatų-serbų) bendrinės kalbos variantais su nedideliais leksiniais ir tarimo skirtumais, tik Kroatijoje vartojami lotyniškieji rašmenys, o Serbijoje – kirilika ir lotyniškieji rašmenys.
Dabartinės šnekamosios bendrinės kroatų kalbos pagrindas – štokavų tarmės ijekavų patarmė su nedidele čakavų ir kaikavų dialektų priemaiša. Kroatų kalboje yra 5 balsiai (šeštasis sonantas r) ir 25 priebalsiai. Turi skiemens intonaciją ir muzikinį kirtį.
Raštas
Dabartinės kroatų kalbos rašybos pagrindas – fonetinis (viena fonema dažniausiai užrašoma viena grafema). Iš 30 fonemų tik 3 rašomos dviem grafemomis (dž, lj, nj), 5 grafemos su diakritiniais ženklais (č, ć, đ, š, ž). 8–11 a. vartoti glagolikos, kirilikos ir lotyniškieji rašmenys. Seniausi kroatų kalbos rašto paminklai iš 11 a.: apskritąja glagolika – Valuno užrašas, Krko užrašas, glagolika – įrašai čakavų tarme Baškos akmens plokštėje (apie 1100), kirilika – Humo plokštė, Povalios slenksčio užrašas (1184). Lotyniškaisiais rašmenimis rašmenimis seniausias liturginis tekstas – Splito evangeliarijus (Evangeliarium Spalatense 8 a.).
2151