Krymo miestelis Gurzufas
Emine-Bair-Chosaro urvas
granatai Krymo soduose
Aluštos akvariume
Krýmas (Krym), Krýmo pùsiasalis (Krymskyj pivostriv), pusiasalis Ukrainos pietuose, tarp Juodosios ir Azovo jūrų. Netaisyklingo keturkampio formos; ilgis 320 km, plotis – 200 kilometrų. Plotas apie 27 000 km2. Su žemynu pusiasalį jungia (šiaurėje) Perekopo sąsmauka (plotis apie 8 kilometrai). Rytuose yra Kerčės pusiasalis, vakaruose – Tarchankuto pusiasalis. Rytuose Krymą nuo Tamanės pusiasalio skiria Kerčės sąsiauris. Šiauriniai ir šiaurės rytiniai krantai žemi, klampūs, daug seklių įlankų – lagūnų (Sivašas); nuo Azovo jūros jas skiria Arabato nerija, su jūra jungia Heničesko sąsiauris. Pietrytiniame krante yra Juodosios jūros Feodosijos įlanka, pietvakariniame krante – Kalamito įlanka, šiaurės vakariniame krante – Karkinito įlanka. Kranto linijos ilgis apie 980 kilometrų (76 % paveikta abrazijos).
Krymo pakrantė Aluštoje
Krymas (Vaiduoklių slėnis)
Geologiniu atžvilgiu Krymas sudaro Ukrainos skydo pietinį pakraštį. Būdingos 2 skirtingos tektoninės struktūros: dalis Sarmatijos plokštės (šiaurėje) ir Krymo raukšlėtoji sritis (pietuose), kurios lemia pagrindinius reljefo bruožus. Krymo šiaurėje – lygumos (užima apie 70 % teritorijos), pietuose ir pietryčiuose žemų Krymo kalnų lygiagrečios grandinės (didžiausias aukštis 1545 m, Roman-Košo kalnas), kurios stačiais šlaitais (suskaidyti erozijos, apaugę miškais) nusileidžia į siaurą (2–12 km pločio) pakrantės žemumą – Krymo Pietų Krantą. Krymo kalnams būdingi stalkalniai, yra gilių tarpeklių (Didysis Krymo kanjonas, gylis 250–320 m, mažiausias plotis 2–3 m; gamtos draustinis). Kalnuose daug karstinių reljefo formų ir urvų (Emine-Bair-Chosaro, Marmurinis, Kozil-Kobo), dauguma jų paskelbta gamtos paminklais. Būna žemės drebėjimų; stipriausi (magnitudė daugiau kaip 6): 1802, 1875, 1927 09 11.
Klimatas šiaurėje vidutinių platumų žemyninis, pietiniame pajūryje – mediteraninis. Kritulių iškrinta nuo 300–500 mm pietuose iki 500–700 mm rytuose ir 1000–1200 mm kalnų vakariniuose šlaituose; daugiausia žiemą. Sausio vidutinė temperatūra šiaurėje 1–2 °C, pietrytinėje pakrantėje 4 °C; liepos vidutinė temperatūra 24 °C (visame Kryme). Lyguminei zonai būdinga karšta ir sausa vasara, labai permainingi orai žiemą, kalnuose – vertikalusis zoniškumas, pietiniame pajūryje laikina (būna ne kasmet) sniego danga.
Upės (apie 250) teka iš kalnų; aukštupiuose yra slenksčių, krioklių (didžiausias Džur-Džuras), žemupiuose seklėja, kai kurios išdžiūsta, pietiniuose šlaituose trumpos (iki 10 kilometrų). Didžiausios upės: Salhiras (ilgiausia, 204 km), Alma, Čorna, Kača, Belbekas (vandeningiausia, 1500 l/s), Indolas.
Daugiau kaip 50 druskingų ežerų (seklūs; gylis 0,3–1,5 m), iš jų keli limaniniai; didžiausi Sasik-Sivašas (vakaruose), Krasne, Kijatske, Kirleutske, Stare (šiaurėje). Yra tvenkinių, kanalų tinklas; didžiausias Šiaurės Krymo kanalas. Mineralinio ir terminio vandens versmės.
Krymo lygumose derlingi dirvožemiai – juodžemiai. Kalnuose – lapuočių miškai, krūmai. Lygumose – stepės; suartos, drėkinamos kanalų sistemomis. Pietiniame krante – mediteraninės augalijos parkai, sodai. Auga apie 2400 rūšių augalų (daugiau nei 100 rūšių įtraukta į Raudonąją knygą), iš jų 77 rūšys medžių, 113 rūšių krūmų. Gyvena 53 rūšys žinduolių (iš jų 8 rūšys plėšriųjų), 336 rūšys paukščių, 14 rūšių roplių, 6 rūšys varliagyvių, 31 rūšis gėlavandenių ir 116 rūšių jūrinių žuvų, apie 10 000 rūšių bestuburių. Krymo (saugomas nuo 1913), Jaltos, Karadago ir kiti gamtos rezervatai, Kalinovskio gamtos parkas, gamtos paminklai. Turizmas. Pajūrio klimato kurortai (Alušta, Jalta, Alupka; veikia ištisus metus), sanatorijos, pensionai, poilsio namai, paplūdimiai (vandens vidutinė temperatūra rugpjūtį 22,9 °C. Mineraliniai vandenys ir gydomasis purvas. Didžiausi miestai – Simferopolis, Eupatorija, Feodosija. Lankytinos vietos – Istorijos ir archeologijos muziejus (Bachčisarajuje), senovės miesto Chersoneso griuvėsiai, Sudako tvirtovė, pilis Kregždžių lizdas (pastatyta 1912; Aj Todoro kyšulyje). Nikitos botanikos sodas (įkurtas 1812, vienas žymiausių, rengiamos kasmetinės gėlių parodos).
pilis Kregždžių lizdas
Gamtinių dujų, geležies rūdos, mineralinių druskų, statybinių medžiagų telkiniai.
Istorija
Dabartinio Krymo teritorijoje žmonės apsigyveno paleolite. Pirmame tūkstantmetyje prieš Kristų čia gyveno kimerų, taurų ir skitų gentys. Jos vertėsi medžiokle, žvejyba, gyvulininkyste ir primityvia žemdirbyste. 7–6 a. pr. Kr. Krymo pakrantėje atsirado graikų kolonijų: Pantikapėja (dabar Kerčė), Chersonesas (dabar Sevastopolio teritorijoje), Feodosija. Apie 480 pr. Kr. Kerčės ir Tamanės pusiasaliuose graikai sukūrė Bosporo valstybę. 3–2 a. pr. Kr. skitai, sarmatų išstumti į Krymo stepes, sukūrė Skitijos valstybinį junginį. 1 a. pr. Kr. antroje pusėje Bosporas tapo Romos vasalu (romėnų valdžia kai kuriose Krymo vietose išsilaikė iki 3 a. po Kristaus). 3–4 a. į Krymą įsiverždavo daug genčių; nuo gotų ir hunų žlugo Bosporo ir Skitijos valstybės.
4–5 a. Krymas tapo Bizantijos ekspansijos objektu. Apie 5 a. susikūrė Mangupo, Dori ir kiti miestai, kurie tapo savarankiškų valstybių centrais. Rytinė Krymo dalis nuo 10 a. priklausė Tmutarakanės kunigaikštystei. Pietvakarių dalyje susidarė naujų valstybinių junginių, kurių didžiausias 12–15 a. – Feodoros kunigaikštystė. Krymo gyventojai tuo metu buvo skitų, taurų, gotų, sarmatų, alanų, chazarų, pečenegų palikuoniai, pakrantėje gyveno slavų ir graikų.
13 a. į Krymą įsiveržė mongolai‑totoriai, buvo sudaryta Aukso ordos Krymo valda. Chanui leidus 13 a. pabaigoje Juodosios jūros šiaurės pakrantėje įsikūrė genujiečių prekybos faktorijos Kafoje (Feodosijoje), venecijiečių – Sugdėjuje (dabar Sudakas). Genujos ir Venecijos kova dėl vyravimo Juodosios jūros baseine baigėsi Genujos pergale, ji užėmė Chersonesą, Sugdėjų, Cembalo (dabar Balaklava) ir Pantikapėją. 1443 susidarė Krymo chanatas; nuo 1475 jis – Turkijos vasalas. Per 1768–74 Rusijos–Turkijos karą Rusijos kariuomenė užėmė Krymą. Pagal 1774 Küçük Kaynarcos taiką chanatas tapo Rusijos protektoratu; 1783 prijungtas prie Rusijos. Nuo 1784 Krymas priklausė Taurijos sričiai (nuo 1787 gubernija). Buvo statomi nauji miestai; 1783 pradėjęs kurtis Sevastopolis 19 a. pradžioje virto Rusijos Juodosios jūros laivyno svarbiausiu kariniu uostu.
17 a. Europos žemėlapio fragmentas (pagal Willemą Janszooną Blaeu)
Nuo 19 a. antros pusės pietinė Krymo pakrantė paversta kurortų zona. 1853–56 Kryme vyko pagrindiniai Krymo karo veiksmai. Po 7 dešimtmečio ekonomikos reformų, nutiesus Charkovo–Sevastopolio geležinkelį (1869–75), spartėjo ūkio raida. Didžiausios įmonės buvo Kerčės metalurgijos gamykla ir Sevastopolio laivų statykla. Per 1905–07 revoliuciją kilo Juodosios jūros laivyno jūreivių sukilimas.
Po Vasario revoliucijos 1917 02 25 Simferopolyje įvykęs totorių suvažiavimas sudarė Centrinį vykdomąjį komitetą (nuolatinę totorių autonominę instituciją), pavaldų Laikinajai vyriausybei. Po Spalio perversmo (1917), Ukrainos valdžiai sutikus, 1917 12 Krymo totoriai įkūrė Krymo respubliką. 1918 01 Kryme įvesta sovietų valdžia. 1918 04 Krymą okupavo Vokietijos kariuomenė. 1918 11, pasitraukus Vokietijai, buvo įkurta totorių krašto taryba (veikė iki 1919 04). 1918 11 čia išsilaipino Antantės kariuomenė. 1919–20 Krymą valdė baltieji. 1920 11 jį užėmė Raudonoji armija. 1921 10 sudaryta Krymo Autonominė Sovietų Socialistinė Respublika (priklausė Rusijos Sovietų Federacinei Socialistinei Respublikai).
1941 pabaigoje–1944 05 okupuotas Vokietijos kariuomenės (Sevastopolį Raudonoji armija gynė iki 1942 05). 1944 05 sovietų valdžia Krymo totorius deportavo į Vidurinę Aziją. 1945 06 Krymo Autonominė Sovietų Socialistinė Respublika pertvarkyta į Krymo sritį, 1954 Rusijos Sovietų Federacinė Socialistinė Respublika ją perleido Ukrainos Sovietų Socialistinei Respublikai (manyta, kad tai paspartins Krymo ūkio raidą).
1991 įkurta Krymo Autonominė Respublika. 2014 Krymas buvo okupuotas ir aneksuotas Rusijos (Krymo aneksija, Ukrainos istorija). 2018 nutiestas tiltas, jungiantis Rusiją su jos aneksuotu Krymu.
Didysis Krymo kanjonas