Jėzus Kristus veda kryžininkus į mūšį (miniatiūra iš rankraščio Apokalipsė (14 a. 1 ketvirtis, Anglija; Britų biblioteka)
krỹžiaus kara, krỹžiaus žỹgiai, karai, kuriuos 11 a. pabaigoje–13 a. kariavo Vakarų Europos krikščioniškosios valstybės, siekdamos iš musulmonų atkariauti krikščionių šventąsias vietas Palestinoje, apginti joje gyvenančius krikščionis ir apsaugoti piligrimus. Vyko dėl religinių, ekonominių ir politinių priežasčių. Kryžiaus karus inicijavo ir organizavo Romos popiežiai, siekdami susigrąžinti po Krikščionių Bažnyčios skilimo (1054) prarastą įtaką Rytuose. Bažnyčia kryžininkams už dalyvavimą kryžiaus žygyje suteikdavo nuodėmių atleidimą, rūpinosi jų tėvynėje paliktu turtu ir šeima. Prie savo drabužių kryžiaus karų dalyviai prisisiūdavo kryžių iš raudonos medžiagos; iš čia jų pavadinimas. Ekonomiškai kryžiaus karai ypač buvo naudingi Šiaurės Italijos miestams (Venecijai, Genujai, Pisai), kurie siekė įsigalėti Rytų rinkose ir kontroliuoti prekybos kelius su musulmonų kraštais. Kryžiaus karams turėjo įtakos ir gyventojų gausėjimas Vakarų Europoje (pradėjo trūkti laisvų žemių). Kryžiaus žygiuose praktiškai dalyvavo visų visuomenės sluoksnių atstovai – karaliai, didikai, nusigyvenę riteriai, valstiečiai, miestų varguomenė.
Per kryžiaus karus kovai su musulmonais ir piligrimų apsaugai buvo įkurti keli riterių kariniai ordinai (Maltos ordinas, tamplieriai, Vokiečių ordinas). 11 a. pabaigoje turkai seldžiukai užkariavo Armėniją, kiek vėliau Fatimidų valdomą Siriją. 1070 buvo užimta Jeruzalė. Po Manzikerto mūšio (1071) Bizantijos imperija prarado beveik visas valdas Mažojoje Azijoje. 1081 Bizantijos imperatorius Aleksijaus I Komninas, negalėdamas sulaikyti seldžiukų puolimų, kreipėsi į Romos popiežių Urboną II pagalbos.
Pirmąjį kryžiaus žygį (1096–99), ragindamas apginti musulmonų persekiojamus krikščionis ir išvaduoti Jeruzalėje esantį Jėzaus Kristaus karstą, 1095 Clermont’o (Prancūzija) bažnytiniame susirinkime paskelbė popiežius Urbonas II. Žygio pradžia buvo numatyta 1095 08 15. Dar iki jam prasidedant, religinio entuziazmo įkvėpta į kryžiaus žygį patraukė pamokslininko Petro Eremito ir nusigyvenusio riterio Valterio Beturčio vadovaujama kariuomenė, kurią sudarė Šiaurės Prancūzijos ir Vidurio Vokietijos valstiečiai bei miestų varguomenė. Dalis šios kariuomenės žuvo per kovas su vengrais ir bulgarais, kurie, neapsikentę kryžininkų plėšikavimų, neleido jiems žygiuoti per savo žemes. Kai kariuomenės likučiai pasiekė Konstantinopolį, imperatorius Aleksijus I Komninas perkėlė juos į Mažąją Aziją, kur jos didžiąją dalį sunaikino seldžiukai. Feodalų riterių kariuomenė, sudaryta iš 4 armijų, Konstantinopolį pasiekė tik 1097 pavasarį ir susijungė Mažojoje Azijoje. Pirmajame kryžiaus žygyje dalyvavo Prancūzijos, Lotaringijos, Vokietijos ir Italijos riteriai.
kryžiaus karai
Antiochijos apsiaustis (Sébastieno Mamerot Kryžiaus karų kronikos (Les Passages d'Outremer; apie 1474, Pranncūzijos nacionalinė biblioteka) miniatiūra)
Kariuomenė neturėjo bendros vadovybės. Lotaringijos riteriams vadovavo Žemutinės Lotaringijos hercogas Godfridas Buljonietis ir jo brolis Balduinas, Šiaurės Italijos ir Pietų Prancūzijos – Tulūzos grafas Raimondas ir popiežiaus legatas Ademaras, Pietų Italijos ir Sicilijos karalystės – Taranto kunigaikštis Boemundas, Šiaurės Prancūzijos (Normandijos) – Normandijos kunigaikštis Robertas. Pasak amžininkų, kryžininkų kariuomenę sudarė apie 100 000 riterių ir apie 600 000 pėstininkų. 1097 kryžininkai apgulė Nikėją, bet miestas, slaptai susitaręs su bizantiečiais, jiems pasidavė. Po seldžiukų kariuomenės sutriuškinimo prie Dorilėjo (1097) 1098 buvo užimta Edesa ir Antiochija ir įkurtos Edesos grafystė (gyvavo 1098–1144) bei Antiochijos kunigaikštystė (gyvavo 1098–1268). 1099 užėmus Tripolį buvo įkurta Tripolio grafystė (gyvavo 1099–1289). 1099 užimta ir Jeruzalė. Miestas buvo išgrobstytas, dauguma gyventojų išžudyta. Jeruzalė tapo Jeruzalės karalystės (gyvavo 1099–1291) sostine. Oficialiai visos kryžininkų valstybės buvo laikomos Jeruzalės karalystės vasalais. Kryžininkų vadai tapo naujai įkurtų krikščioniškų valstybių valdovais: Balduinas – Edesos grafystės, Boemundas – Antiochijos kunigaikštystės, Raimondas – Tripolio grafystės, Godfridas Buljonietis – Jeruzalės karalystės.
1144 seldžiukams užėmus Edesos grafystę buvo paskelbtas antrasis kryžiaus žygis (1147–49). Jame dalyvavo Prancūzijos karalius Liudvikas VII ir Vokietijos karalius Konradas III. Žygis baigėsi visiška nesėkme. Dalį kryžininkų kariuomenės seldžiukai sunaikino pakeliui į Jeruzalę, kita dalis patyrė didelį pralaimėjimą bandydama užimti Damaską. 1171 kurdų kunigaikštis Salachas ad Dinas (Saladinas) tapo Egipto valdovu. Plėsdamas valstybę jis užkariavo Siriją ir Mesopotamiją. 1187 07 Palestinoje, Chattino mūšyje, jis sumušė kryžininkų kariuomenę ir užėmė Jeruzalę. Po Jeruzalės žlugimo popiežius Urbonas III paskelbė trečiąjį kryžiaus žygį (1189–92). Jame dalyvavo Šventosios Romos imperijos imperatorius Frydrichas I Barbarosa, Prancūzijos karalius Pilypas II Augustas ir Anglijos karalius Ričardas I Liūtaširdis.
Salachas ad Dinas per Chattino mūšį atima iš Gajaus Lusinjaniečio šventąjį kryžių (iš Matthew Paris Chronica maiora,13 a. surašyta Saint Albanso vienuolyne, Kembridžo universiteto Kristaus kūno koledžas)
Pilypas II Augustas atvyksta į Palestiną (Didžiųjų Prancūzijos kronikų, 14 a. pirma pusė, Britų biblioteka, iliustracija)
Žygį 1189 05 pradėjo Frydrichas I Barbarosa su šimtatūkstantine kariuomene. Persikėlęs į Mažąją Aziją jis užkariavo Koniją, bet 1190 06 nuskendo keldamasis per vieną iš Kilikijos upių. Vėliau dalis Frydricho I Barbarosos kariuomenės grįžo į Vokietiją, kiti pasitraukė į Antiochiją. Pilypas II Augustas ir Ričardas I Liūtaširdis žygį pradėjo tik 1190. Išplaukusios iš Marselio ir Genujos uostų abiejų karalių kariuomenės susijungė Messinoje. Pakeliui į Palestiną Ričardas I Liūtaširdis užkariavo Kipro salą ir ten įkūrė Kipro karalystę (gyvavo 1192–1489). Pilypas II Augustas, po ilgos apsiausties Palestinoje užėmęs Akko tvirtovę, grįžo namo. 1192, pasirašęs kompromisinę taikos sutartį su Salachu ad Dinu, į Angliją grįžo ir Ričardas I Liūtaširdis. Jeruzalė liko musulmonų valdžioje.
Po trečiojo kryžiaus žygio kryžininkai išsaugojo tik savo valdas Viduržemio jūros pakrantėje, tarp Tyro ir Jafos miestų. Antiochijos kunigaikštystė ir Tripolio grafystė buvo sujungtos į vieną valdą.
Ketvirtąjį kryžiaus žygį (1202–04) paskelbė popiežius Inocentas III. Per jį kryžininkų kariuomenė, papirkta venecijiečių, nukrypo nuo savo pagrindinio tikslo (žygio į Palestiną) ir, užėmusi Bizantijos sostinę Konstantinopolį, įkūrė Lotynų imperiją (gyvavo 1204–61). Bizantiečiai (graikai) kitoje savo žemių dalyje įkūrė Nikėjos ir Trapezunto imperijas bei Epyro karalystę. Dalį Bizantijos valdų užėmė ir Venecija. 1212 įvyko tragiškai pasibaigęs vaikų kryžiaus žygis – dalis jo dalyvių žuvo per kelionę į Artimuosius Rytus arba buvo parduoti į vergiją.
Per penktąjį kryžiaus žygį (1217–21) Austrijos hercogas Leopoldas IV ir Vengrijos karalius Andrius II puolė Egiptą ir 1219 buvo užėmę Dumjato uostą Nilo žiotyse, bet 1221 jį prarado.
Per šeštąjį kryžiaus žygį (1228–29) Šventosios Romos imperijos imperatorius Frydrichas II užėmė Jeruzalę ir karūnavosi Jeruzalės karaliumi (1244 Jeruzalę vėl atkariavo musulmonai).
Per septintąjį kryžiaus žygį (1248–54) Prancūzijos karalius Liudvikas IX nesėkmingai puolė Egiptą. Nors kryžininkų kariuomenė užėmė Dumjato uostą, bet ji buvo sumušta, o pats karalius pateko į nelaisvę ir vėliau už išpirką buvo paleistas.
Per aštuntąjį kryžiaus žygį (1270) Liudvikas IX nesėkmingai puolė Tunisą. Šis žygis buvo paskutinis kryžiaus žygis dėl Šventosios žemės. 1268 Egipto mameliukai užėmė Antiochiją, 1289 – Tripolį, 1292 – Akko.
Kryžiaus karai iš pradžių reiškėsi kaip religiniu pagrindu vykę karai, vėliau virto Vakarų Europos valstybių ekonomine, karine ir politine ekspansija į Rytus. Per kryžiaus karus įgyta patirtis turėjo įtakos Vakarų Europos filosofijos, literatūros ir meno raidai.
2271
H. Zaborovas Kryžiaus žygiai Vilnius 1960; S. Runeman Dzieje wyprawych krzyżowych t. 3 Warszawa 1997.