krỹžiaus kara Báltijos regionè, krỹžiaus žỹgiai, 12 a. vidurio–14 a. Vidurio ir Vakarų Europos katalikiškų šalių riterių, kitų visuomenės sluoksnių žmonių žygiai prieš Baltijos rytinio regiono tautas ir gentis. Katalikų Bažnyčiai ir Vakarų Europos vidurinių amžių visuomenei jie prilygo kryžiaus žygiams į Artimuosius Rytus.
Kryžiaus žygius Baltijos regione rengė ir vykdė kariniai vienuolių riterių ordinai: Dobrynės ordinas, Kalavijuočių ordinas, Vokiečių ordinas ir jo autonominė šaka (nuo 1237) Livonijos ordinas. Žygių dalyviams kryžininkams, išbuvusiems Baltijos šalyse vienerius metus, t. p. asmenims, parėmusiems kryžininkus savo lėšomis, Katalikų Bažnyčia teikė tokias pat lengvatas kaip ir kariavusiems su musulmonais.
Pirmieji kryžiaus žygiai rengti pietuose prieš Palabio slavus (nuo 1147), šiaurėje – prieš suomius (nuo 1155), estus (nuo 1171) ir lyvius (nuo 1198).
Prieš lietuvius pirmasis didelis kryžiaus žygis surengtas 1236; jis baigėsi visišku kalavijuočių sumušimu per Šiaulių mūšį, vadinamą ir Saulės mūšiu. Lenkų kunigaikščių ir Prūsijos pirmojo vyskupo Kristijono iniciatyva pradėta skelbti kryžiaus žygius į prūsų žemes: 1217–18, 1222–23. Pavyslyje 1230 įsikūrus Vokiečių ordinui popiežiai remdavo kryžiuočių žygius į prūsų, jotvingių, lietuvių žemes. Agresija į baltų žemes virto kryžiaus karais. Vien 1217–65 popiežiai išleido daugiau kaip 114 bulių, raginančių Europos riterius vykti į Baltijos rytinius kraštus. Rengti kryžiaus žygius buvo pavesta Lenkijos, Čekijos, Austrijos, Vokietijos, Skandinavijos šalių arkivyskupams metropolitams, vyskupams, vienuolynų abatams ir vyresniesiems. Kryžininkai padėjo Vokiečių ordinui 1230–83 užkariauti prūsų, jotvingių, nadruvių ir skalvių žemes.
kryžiuočių pilis Malborke (13–14 a., 19 a. perstatyta)
kunigaikštis Vytautas su kryžiuočių kariuomene 1391 puola Vilnių (Iliustruotojo metraščių sąvado miniatiūra, 16 a. antra pusė)
Nuo 13 a. pabaigos stengtasi kryžiaus karą išplėsti į Lietuvos valstybę. Vakarų Europos feodalai ją laikė viena vadinamųjų saracėnų pasaulio šalių, o karą su pagonimis lietuviais – tokiu pat šventu kaip ir karą su Ispanijos, Šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų musulmonais. Kryžininkų pajėgos talkino Vokiečių ordinui per 13 a.–15 a. pradžios karus prieš Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, padėjo statyti pilis prie Nemuno. Popiežių ir paties Vokiečių ordino propagandos paakinti į Prūsą (prūsų–kryžiuočių karas, 1231–74) ir Livoniją veržėsi Vokietijos, Austrijos, Prancūzijos, Anglijos, Skandinavijos riteriai, kartais – ir valdovai su savo kariaunomis (1255 Čekijos karalius Pršemislas II Otakaras padėjo Vokiečių ordinui užkariauti Sembą, karalius Jonas Liuksemburgas su kryžiuočiais 1329 kariavo Žemaitijoje, 1390 ir 1392 žygiuose į Lietuvą dalyvavo būsimasis Anglijos karalius Henrikas IV).
Prieš Vokiečių ordino valdžią įvyko Pirmasis prūsų sukilimas (1242–49), Didysis prūsų sukilimas (1260–74), vėliau – mažesnių sukilimų. Po dažnų kryžiaus žygių Vokiečių ordinas, pralaimėjęs 1260 Durbės mūšį, bet numalšinęs Didįjį prūsų sukilimą, atsigavo. 1255–60 kryžiaus žygiai skelbti siekiant paremti lenkus, kuriuos puldinėjo lietuviai.
Pradedant Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Vyteniu Lietuvos didieji kunigaikščiai derėjosi su Šventosios Romos (Vokietijos) imperijos imperatoriaus ir popiežiaus atstovais dėl Lietuvos krikšto. Ypač reikšminga Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino diplomatinė veikla.
Oficialiai kryžiaus karai Baltijos regione baigėsi, kai popiežius Bonifacas IX 1403 09 09 uždraudė Vokiečių ordinui puldinėti jau krikščionišką Lietuvą, bet faktiškai popiežiai toliau rėmė ordiną, o šis protestavo prieš tą draudimą (įrodinėjo, kad kariauja su Lietuvos Didžiąją Kunigaikštyste dėl ordino žemių, kurias neva užgrobęs Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas). Vakarų ir Vidurio Europos riteriai po pralaimėto Žalgirio mūšio (1410) ir Didžiojo karo neberėmė Vokiečių ordino. Lenkijos karalius Jogaila ir Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas laiškuose Europos valdovams ir ypač visuotiniame Konstanco susirinkime (1414–18) atskleidė tikruosius Vokiečių ordino karų su Lietuvos Didžiąją Kunigaikštyste tikslus bei metodus.
Kryžiaus karų Baltijos regione padariniai: buvo pavergtos lyvių, estų ir latvių tautos bei gentys, sunaikinta dalis Palabio slavų genčių, sunaikintos arba germanizuotos prūsų, kuršių ir vakarų jotvingių (sudūvių) gentys. Baltijos rytų regione buvo sukurtos sąlygos vokiečių politikos Drang nach Osten (Veržimasis į Rytus) tolesniam įgyvendinimui.
P: Petras Dusburgietis Prūsijos žemės kronika Vilnius 1985; Popiežių bulės dėl kryžiaus žygių prieš prūsus ir lietuvius XIII a. Vilnius 1987. L: J. Matusas Senovės prūsų žemės nukariavimas Kaunas 1940; P. Pakarklis Kryžiuočių valstybės santvarkos bruožai Kaunas 1948; Lietuvių karas su kryžiuočiais Vilnius 1964; E. Gudavičius Kryžiaus karai Pabaltijyje ir Lietuva XIII a. Vilnius 1989.
683
1777