kryžiškųjų pastatų planai: a – tau kryžiaus, b – graikiškojo kryžiaus, c – lotyniškojo kryžiaus
krỹžiškieji pastata, kryžmnio plãno pastata, kryžiaus plano krikščionių sakraliniai pastatai. Skiriami trys tipai: vadinamojo tau (pagal senovės graikų raidės T pavadinimą), lotyniškojo, graikiškojo kryžiaus. Kryžiškųjų pastatų struktūra pradėjo klostytis 4 a., kryžiui tapus visuotiniu krikščionių tikėjimo simboliu. Vienas pirmųjų kryžiškųjų pastatų – Šv. Petro bazilika Romoje (326). Rytų krikščionių kraštuose susiklostė graikiškojo kryžiaus plano šventovė, kurioje derinti bazilikos ir centriškojo pastato statybos principai (kryžiškieji kupoliniai pastatai). Vakarų krikščionių šalyse statytos lotyniškojo kryžiaus plano, pailgos 1–5 navų bazilikos ir halinės bažnyčios, kurių pagrindinę erdvę kerta skersinė nava – transeptas. Dažnai pagrindinės navos ir transepto sankirtoje – bokštas arba kupolas, 1 arba 2 bokštai paryškina pagrindinį fasadą, kartais – transepto galus. Tokie kryžiškieji pastatai būdingi romanikos, gotikos, baroko architektūrai. Renesanso, klasicizmo laikotarpiu kryžiaus planas taikytas rečiau. Šiuolaikinėje krikščionių sakralinėje architektūroje nebesilaikoma griežtų, su religiniais įvaizdžiais ir kanonais susijusių kompozicinių principų. Lietuvos žymesni kryžiškieji pastatai – lotyniškojo kryžiaus plano Šv. Petro ir Povilo, Šv. Kazimiero bažnyčios Vilniuje.
2271