Ksenokrãtas, Ksenokratas Chalkedonietis (Xenokratēs Chalkēdonios) 396 pr. Kr.? 314 pr. Kr.?, senovės graikų filosofas. Platono mokinys.
Nuo 339 pr. Kr. Platono akademijos vadovas.
Veikalai
Ksenokrato veikalų neišliko, apie pažiūras žinių esama Seksto Empiriko, Plutarcho, Klemenso Aleksandriečio ir kitų tekstuose.
Filosofijos bruožai
Yra žinoma, kad paveiktas Aristotelio kritikos Ksenokratas atsiribojo nuo kai kurių Platono akademijos ankstesnio vadovo Speusipo filosofinių pažiūrų. Buvo paskutinis senosios akademijos, kuriai didelę įtaką padarė pitagorizmas, atstovas ir kartu suformulavo naujų teorijų; jos paveikė vidurinio platonizmo ir stoicizmo raidą. Ksenokrato teorijoms būdinga fatalistinių ir pesimistinių platonizmo elementų, jo kosmologinių aspektų perdėtas sureikšminimas, lėmęs panteizmui artimą pasaulėvaizdį, eklektiškas Platono ir Aristotelio filosofijos elementų jungimas.
Filosofijos skirstymas
Ksenokratas padalijo filosofiją į dialektiką (šiuolaikine prasme – logiką ir epistemologiją), fiziką (apimančią visą gamtos filosofiją) ir etiką.
Vienio samprata
Ksenokrato mokyme vienis yra intelektas, kuriame tvyro eidai; vienis nėra griežtąja prasme transcendentiškas tapsmo pasauliui, o yra įkurdintas inteligibilioje (bet šiapusinėje) erdvėje aukščiau visų dangaus sferų. Vienis suvokiamas kaip absoliučiai geras, o dvejetas (diada), išreiškiantis kintančio pasaulio tikrovės susidvejinimą, suskilimą į atskirus fenomenus, – kaip blogio šaltinis.
Mokymas apie demonus
Plėtojo mokymą apie demonus, kuriuos laikė būtybėmis, užimančiomis tarpinę vietą tarp dievų ir žmonių. Demonai aktyviai kišasi į žmonių santykius, blogio priežastis yra blogųjų demonų veikla.
Kitos idėjos
Žmogaus gyvenimo tikslu laikė sielos išsivadavimą iš kūniškumo ir jusliškumo (juos traktavo dar negatyviau nei Platonas). Plėtojo pitagoriškąsias vėlyvojo Platono teorijas, t. p. jo dialoge Timajas pateiktą mokymą apie pasaulio sielą, kurią suvokė kaip eidų (idėjų) pasaulio ir tapsmo pasaulio tarpinę grandį. Eidus (idėjas) Ksenokratas suprato grynai matematiškai, kaip skaičius. Eidus laikė dėsningai pasikartojančių gamtos reiškinių paradigminėmis priežastimis, o bet kokią sielą (t. p. ir pasaulio) vadino save judinančiu skaičiumi.
Visas sublunarinis (esantis žemiau Mėnulio sferos) pasaulis Ksenokrato tapatinamas su Hadu.