kseroftai (ksero… + gr. phyton – augalas), sausų buveinių augalai. Dėl morfologinio, anatominio ir fiziologinio prisitaikymo (kseromorfizmas) jie geba ištverti nuolatinį ar periodišką vandens stygių, ilgalaikę sausrą ir didelį karštį. Nemažą dalį tikrųjų kserofitų sudaro sukulentai (pvz., kaktusai, kai kurios karpažolės, pluoštagėlės), kurie sukaupia nemažai vandens atsargų. Tariamieji kserofitai sausringą laikotarpį ištveria pereidami į ramybės būseną. Kartais prie kserofitų priskiriami ir kserofitoidai, kurie turi kseromorfinės sandaros bruožų, bet sausringąjį laikotarpį ištveria vandenį siurbdami ilgomis šaknimis iš gilių dirvožemio sluoksnių. Kserofitai auga dykumose, pusdykumėse, smėlynuose, uolėtose vietose, šlaituose. Lietuvoje kserofitų nedaug. Būdingi kserofitai yra aitrusis šilokas, smiltyninė sidabražolė, smiltyninis laibenis, stačioji guboja. Dauguma sausose vietose augančių augalų priskiriami kseromezofitams (pvz., smiltyninis šepetukas, lieknoji plukė, avinis eraičinas). Pagal daugelį požymių jie užima tarpinę padėtį tarp kserofitų ir normalaus drėgnumo buveinėse augančių mezofitų.
849