ksilogrãfinė knygà, ksilografijos būdu spausdinta knyga. Tekstas buvo raižomas medinėse lentose, nuo jų atspaudžiamas ant popieriaus lapų, šie klijuojami į juostą, kuri vyniojama į ritinį. Vėliau pradėta lapus klijuoti arba siūti prie šaknelės – knyga įgavo bloko pavidalą. Seniausia išlikusi – Kinijoje 869 išspausdinta iliustruota budistų Deimantinė sutra. 12 amžiuje ksilografijos būdu budistų tekstai buvo spausdinami po 10 000 egzempliorių. Iš kinų per Vidurinę Aziją šį spausdinimo būdą perėmė arabai – 10 amžiuje ksilografijos technika išspausdinta arabų tekstų, tarp jų Egipte – Koranas. Europoje ksilografinis spausdinimo būdas paplito 14 amžiuje. Dažniausiai buvo spausdinamos kortos, šventųjų paveikslai su nedideliu tekstu, kuris buvo prirašomas ranka arba raižomas toje pačioje lentelėje. Iš pradžių tekstai spausdinti vienoje lapo pusėje (anopistografinis leidinys), vėliau – abiejose (2 atskirus lapus pradėta klijuoti į vieną – opistografinis leidinys). 15 amžiuje didžiausi ksilografinių knygų leidimo centrai buvo Šiaurės Vokietija ir Olandija. Dažniausiai ksilografinės knygos buvo maldos su paaiškinimais, iliustracijomis, vadovėliai, kalendoriai, pasakėčios. Jos nedidelės, kukliai apipavidalintos, skirtos masiniam skaitytojui (iki šių laikų išliko apie 100). 15 amžiuje vokiečių spaustuvininkui J. Gutenbergui išradus spaudos renkamuosius spaudmenis, nuo 16 amžiaus Vakarų Europoje ksilografinės knygos beveik nebuvo spausdinamos. Rusijoje ksilografiniu būdu iki 19 amžiaus buvo spausdinama lubokinė knyga (masinė iliustruota knyga, kuriai būdinga religiniai ir liaudies buities siužetai, pasakų motyvai, trumpi rusų grožinės literatūros kūrinių perpasakojimai; atsirado 17 amžiuje, paplito serijomis 18–19 amžiuje; lubokas).
LIETUVOJE ksilografiniai lakštiniai spaudiniai, dažniausiai religinio turinio ir propaguojantys blaivybę, masiškai paplito 19 amžiuje.
lubokinė knyga