Kubà (Cuba), sala Vest Indijoje. Didžiausia Didžiųjų Antilų salyne. Priklauso Kubos valstybei. Plotas 104 945 km2; ilgis apie 1200 km, plotis nuo 35 km iki 200 km; ištįsusi iš šiaurės vakarų į pietryčius. Krantus skalauja Atlanto vandenynas, vakaruose – jo Meksikos įlanka, pietuose – Karibų jūra. Nuo Jungtinių Amerikos Valstijų žemyninės dalies, Floridos pusiasalio, skiria Floridos sąsiauris, nuo Meksikos Jukatano pusiasalio – Jukatano sąsiauris, nuo Haičio – Priešvėjinis sąsiauris, nuo šalia esančios Juventudo salos – Batabanó įlanka. Apie 11,006 mln. gyventojų (2022; su gretimomis nedidelėmis salomis suskirstyta į 15 provincijų). Didžiausias miestas – Havana (apie 2,14 mln. gyventojų, 2022).
Salos kranto linija vingiuota, daug įlankų ir pusiasalių. Krantai daugiausia žemi, akumuliaciniai, Karibų jūros pakrantės žemumose (didžiausios – Zapatos, Cauto Guacanayabo) daug kur pelkėti. Paplūdimiai smėlėti. Pakrantėse – koralų rifai. Vyrauja lyguminis reljefas, vietomis kalvotas (aukštis iki 300 metrų). Vakarinė, vidurinė ir pietrytinė salos dalys kalnuotos. Išilgai Karibų jūros pietrytinės pakrantės tįso Sierra Maestros kalnai; didžiausias aukštis – 1972 m (Turquino kalnas; aukščiausias saloje). Kelios iki apie 1200 m aukščio kalnagūbrių juostos: Sierra del Cristalio, Sierra del Purialio (rytuose), Sierra de los Órganoso, Sierra del Rosario (vakaruose), Macizo de Guamuhayjos kalnų masyvas (vidurinėje dalyje).
Kubos gamtinis žemėlapis
Kuba susiformavo Šiaurės Amerikos ir Karibų litosferos plokščių pakraščių sandūros zonoje. Palei pietrytinę pakrantę plyti Kaimanų lovys. Sala susidariusi iš mezozojaus ir kainozojaus nuosėdinių (smiltainių, klinčių; vietomis metamorfizuotų) ir vulkaninių (andezitų, bazaltų su granitų, tonalitų, gabrų, dunitų intruzijomis) uolienų. Paplitęs karstinis kraštovaizdis – poljės, ponorai, karstiniai slėniai (Viñaleso slėnis), mogotai, urvai; ilgiausias (48 km) urvas – Grande Caverna de Palmarito, giliausias (390 m) – Sima Cuba-Magyaras. Kuba yra seisminėje zonoje, dažni žemės drebėjimai.
karstinis kraštovaizdis Viñaleso slėnyje
Klimatas jūrinis tropinis. Metų vidutinė temperatūra 25–26 °C. Iškrinta 750–1250 mm kritulių per metus, kalnų šiaurės rytiniuose šlaituose – iki 2000 mm (dėl pasatų įtakos). Sausasis sezonas trunka nuo lapkričio iki balandžio, drėgnasis – nuo gegužės iki spalio (dažnos liūtys, uraganai). Upės trumpos, sausojo sezono pabaigoje nusenka, kai kurios išdžiūsta. Ilgiausia Cauto upė (ilgis 370 kilometrų). Karsto paplitimo plotuose daugelio upių tėkmės dingsta po žeme. Gausu karstinės kilmės ežerų (didžiausias – Laguna del Tesoro ežeras). Kai kurių lagūninių ežerų (didžiausias – Laguna de Leche) vanduo sūrus. Yra tvenkinių; vanduo naudojamas laukams drėkinti. Didžiausias pelkinis masyvas Ciénaga de Zapata (plotas apie 5000 km2). Kubos vakarinėje dalyje yra mineralinių versmių.
Savanos, retmiškiai, rytuose – drėgnieji atogrąžų miškai, pietinėje pakrantėje – mangrovės. Gyvena smulkūs žinduoliai, ropliai, varliagyviai, gausu migruojančių paukščių. Caguaneso, La Guiros, Turquino, Zapatos pelkės ir kiti nacionaliniai parkai. Desembarco del Granmos nacionalinis parkas, Viñaleso slėnis (abu nuo 1999), Alejandro de Humboldto nacionalinis parkas (2001) įtraukti į Pasaulio paveldo sąrašą. 6 biosferos rezervatai, 6 Ramsaro konvencijos saugomos vietovės.
Auginama cukranendrės, kavamedžiai, citrinmedžiai, tabakas, ryžiai, batatai, maniokai, bulvės. Yra nikelio, mangano, geležies, chromo, vario rūdų, marmuro, druskos, naftos telkinių. Salos pietrytiniame krante, prie Guantánamo įlankos, yra Jungtinių Amerikos Valstijų karinė jūrų bazė (įkurta 1903).
Kubos salą 1492 10 28 atrado K. Kolumbo vadovaujama ekspedicija.
Kubos salos mangrovės