kubizmas

G. Braque. Smuikas (aliejus, 1912, Valstybinė dailės galerija Stuttgarte; © LATGA / ADAGP, 2020)

F. Léger. Kareiviai, lošiantys kortomis (aliejus, 1917, Kröller-Müller muziejus Otterlo, Gelderlando provincija, Nyderlandai; © LATGA / ADAGP, 2020)

kubzmas (lot. cubus – kubas), 20 a. pradžios modernistinės dailės kryptis. Daugiausia reiškėsi tapyboje, iš dalies grafikoje ir skulptūroje. Susiklostė apie 1906–1907 Paryžiaus meninėje aplinkoje. Pradininkai – P. Picasso ir G. Braque’as. Pirmąja kubizmo kompozicija laikomas P. Picasso paveikslas Avinjono mergšės (1907). 1908 terminą pirmasis pavartojo dailės kritikas L. Vauxcelles’is recenzuodamas G. Braque’o kūrybą. Kubistai savo ieškojimus siejo su P. Cézanne’o kūryba; svarbus įkvėpimo šaltinis jiems buvo primityvioji dailė – Afrikos, Okeanijos, Pirėnų pusiasalio genčių menas. Vieni pirmųjų paneigė Europos dailei būdingą gamtos mėgdžiojimo principą, atsisakė geometrinės perspektyvos, gilinosi į vaizduojamų objektų struktūrą, siekdami dvimatėje plokštumoje pavaizduoti trimačius tūrius, objekto vaizdą kūrė iš kelių žiūrėjimo taškų.

Skiriami du pagrindiniai kubizmo raidos laikotarpiai: analitinis (1910–12) ir sintetinis (1912–14). 1906–09 laikotarpis apibūdinamas kaip prekubistinis, arba sezaninis. Šio laikotarpio kūriniai turi P. Cézanne’o dailei būdingų bruožų: peizažai ir natiurmortai sugeometrintų formų, vyrauja žalios ir ochros spalvų deriniai. Analitinio kubizmo paveikslų (daugiausia natiurmortų) objektai dekonstruoti, išskaidyti į smulkias sudedamąsias dalis, erdvinę objekto struktūrą formuoja skirtingu rakursu pavaizduoti elementai. Modeliuojant formas būdavo pabrėžiamas apšvietimas, vengiant emocionalumo apsiribota rusvų ir pilkšvų tonų koloritu, todėl skirtingų autorių paveikslai supanašėjo. Sintetinis kubizmas pasižymi didesne raiškos įvairove ir dekoratyvumu – spalvai grąžinta jos reikšmė, išplėstas spektras, siekiant paveikslo daiktiškumo pradėta taikyti koliažo techniką. Susidomėjimas medžiagiškumu ir erdvės perteikimu skatino naujus plastinius eksperimentus, kurie ilgainiui susiklostė į asambliažo techniką.

Kubizmas intensyviai plėtotas iki I pasaulinio karo, turėjo išskirtinę reikšmę modernizmo raidoje: paveikė futurizmo, konstruktyvizmo, kubofuturizmo, metafizinės tapybos, neoplasticizmo, purizmo, vorticizmo ir kitų modernizmo krypčių, labiausiai abstrakčiosios dailės, raidą. Po I pasaulinio karo kubizmo principus toliau plėtojo F. Léger, A. Lhote’as, skulptoriai O. Archypenko, R. Duchamp’as‑Villonas, J. Lipchitzas, O. Zadkine’as ir kiti, taikė art deco dailininkai. Kubizmo dailę rėmė ir populiarino maršanas D. H. Kahnweileris, teorinio kubizmo principus aiškino ir skleidė A. Gleize’as, J. Metzinger (Apie kubizmą / Du cubisme 1912) ir G. Apollinaire’as (Tapytojai kubistai /Les Peintres cubistes 1913).

J. Lipchitz. Sėdintis vyras su gitara I (1918, Wilhelmo Lehmbrucko muziejus Duisburge)

Lietuvoje

Lietuvoje kubizmo bruožų turi dailininko V. Kairiūkščio ankstyvoji kūryba, architekto V. Kopyliovo projektai (Šv. Mikalojaus cerkvė Telšiuose, 1937).

2510