kubofuturzmas (kub(izmas) + futurizmas), 20 a. 2 dešimtmečio rusų modernistinės dailės ir poezijos kryptis. Beveik visi rusų avangardo poetai tapė ar piešė, o tapytojai rašė poeziją. Dailininkai ir poetai vienijosi, bendradarbiavo ir eksperimentavo ieškodami platesnių raiškos galimybių. Tapyboje siekta savito modernaus stiliaus, remtasi prancūzų kubizmo ir italų futurizmo stilistiniais elementais, jų derme; būta ir kitų dailės krypčių (fovizmo, ekspresionizmo) poveikio. Kubofuturistinių kūrinių sukūrė K. Malevičius (Peilių galąstojas 1912, I. Kliuno portretas 1913), N. Gončiarova (Aeroplanas virš traukinio, Dviratininkas, abu 1913), M. Larionovas (Venera bulvare 1913), O. Rozanova (Gaisras mieste 1913), A. Ševčenko (litografijos Gatvės muzikantai 1913) ir kiti. Poetai (daugiausia priklausę grupei Gilėja) kūrė ne futuristinę, o apskritai modernią poeziją; save jie vadino ateities žmonėmis (budetliane). Jų kūriniai buvo vadinami beprasmišku realizmu, pabrėžtas kompozicijos absurdiškumas ir alogizmas, skiriantis kubofuturistus nuo futuristų ir kubistų, t. p. pirmapradė iracionali stichija. Grupė poetų (D. ir V. Burliukai, V. Chlebnikovas, J. Guro, V. Majakovskis, A. Kručionychas) kubofuturizmo principus išreiškė manifestais. Kubofuturizmo poezijos pagrindiniai bruožai: poetikos ir gramatikos taisyklių nepaisymas, naujadarų ir beprasmių žodžių (A. Kručionycho sukurtas terminas zaum – tai, kas yra iki suvokimo) kūrimas, palindromas (atvirkštinė raidžių, žodžių, eilučių seka), metro ir rimo laužymas, autoriaus rašysenos, rankraščio taisymų sureikšminimas, žodžio (mito kūrėjo) kultas – priešdėlių ir priesagų, balsių (laiko ir erdvės ženklai), priebalsių (šviesos, garso, kvapo simboliai) pabrėžimas, beprasmybės temos. 1914 kubofuturistai susivienijo su futuristais.
L: E. Bobrinskaja Futurizm i kubofuturizm Moskva 2000.
2635