Kùbos dail
Saloje išliko indėnų gvajabų, sibonėjų paleolito uolų piešinių (Punta del Estės urve Juventudo saloje), indėnų tainų neolito taikomosios dekoratyvinės dailės dirbinių: keraminių indų, statulėlių, medinių ir akmeninių statulų.
V. P. de Landaluze. Cukranendrės (aliejus, 1874, Nacionalinis dailės muziejus Havanoje)
Kubos kolonijinė dailė buvo labai veikiama ispanų. Iki 18 a. pabaigos vyravo religinės tematikos dekoratyvinė dailė (F. J. Balsas, 1748–1828). Plėtojantis barokui suklestėjo sienų tapyba, bažnyčios puoštos iš Ispanijos atvežtomis Švč. Mergelės Marijos ir šventųjų skulptūromis, paveikslais. Pirmieji savamoksliai Kubos tapytojai – J. N. de la Escalera (1734–1804), V. Escobaras (1757–1834). 18 a. pabaigoje–19 a. pradžioje susiklostė profesionalioji dailė (tapyba ir grafika). 1818 Havanoje įkurta Šv. Aleksandro dailės akademija, jos direktorius prancūzas J. B. Vermay (1786–1833) skleidė Vakarų Europos dailėje vyraujančias tendencijas; daugiausia kurta religinės ir istorinės kompozicijos, portretai. 19 a. pirmos pusės dailininkų kostumbristų F. Miahle’s (1800–68), V. P. de Landaluze’s (1825–89) kūryboje įsigalėjo istorinės patriotinės tematikos kompozicijos, peizažai, turintys akademizmo ir prancūzų romantizmo bruožų. 19 a. pabaigoje Kubos tapybos raidai didelę įtaką darė A. G. Menocalio (1863–1942) ir L. R. Guilléno kūryba; plėtotas istorinis, batalinis ir buitinis žanras.
20 a. plito modernizmo idėjos. 1920 prasidėjo dailininkų (žymesni atstovai E. Abela, 1889–1965, V. Manuelis, 1897–1969, R. Blanco, 1885–1955) nacionalinio atgimimo judėjimas prieš G. Machado y Moraleso vykdomą politiką; jis skatino išsilaisvinti iš akademistinių kanonų, diegti dailėje modernistinę raišką. Menininkai avangardistai būrėsi apie leidinius Revista de Avance (1927), Verbum (1930), Espuela de Plata (1940), Orígenes (3–4 dešimtmetis). To meto skulptūrai būdingos realistinės tendencijos (J. J. Sicré, 1898–1974, T. R. Blanco). Nuo 2 dešimtmečio pabaigos afrokubietiškajį meną kūrė W. Lamas, vėliau – R. Diago (1920–57), A. Cárdenasas (1927–2001) ir kiti. 3 dešimtmečio dailei turėjo įtakos fovizmas, primityvizmas, kubizmas. 1937 Havanoje įkurta Laisvoji tapybos ir skulptūros studija, joje propaguota skulpūra ir sienų tapyba (dailininkai sekė Meksikos sienų tapyba), atidarytas pirmasis modernaus meno salonas. 4–5 dešimtmetyje paplito abstrakcionizmo (S. Darié, g. 1918, S. Corratgé, g. 1928, L. Martínezas Pedro, 1910–90, grupė Los Once, įkūrė R. Martínezas, 1927–95), ekspresionizmo (A. Eiriz, 1929–95, S. C. Moreno, 1923–81), siurrealizmo (W. Lamas, R. Portocarero, 1912–86), 6 dešimtmetyje – poparto (R. Martínezas ir U. Peña, g. 1937) dailė. 1948 Havanoje buvo įkurta Kubos grafikų asociacija.
20 a. 6 dešimtmetyje suklestėjo revoliucinis plakatas ir grafika (S. C. Moreno). Po 1959 revoliucijos buvo skatinamas politiškai angažuotos dailės kūrimas, vyravo propagandinis menas. 1961 įkurta Kubos rašytojų ir dailininkų sąjunga. Nuo 1984 rengiamos Havanos bienalės. Žymesni 20 a. antros pusės dailininkai: J. Bedia (g. 1959), R. Brey (g. 1955), J. Ballesteras (g. 1966), G. Acosta (g. 1958), A. A. Delgado (g. 1965), F. Garciandia (g. 1954), R. Cárdenasas (g. 1962). 9 dešimtmetyje dalis menininkų emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas, Meksiką, Ispaniją ir Prancūziją.
W. Lam. Apokalipsė (ofortas, 1965)
2271
Kubos kultūra