Kùbos gamtà
Kubos gamtinis žemėlapis
Krantai
Kubos krantus skalauja Atlanto vandenynas (šiaurėje), Karibų jūra (pietuose), Meksikos įlanka (vakaruose) ir Priešvėjinis sąsiauris (rytuose; skiria Kubą nuo Haičio). Kubos sala ištįsusi iš šiaurės vakarų į pietryčius apie 1200 km, jos plotis 35–200 km (didžiausia Didžiųjų Antilų salyno sala). Salos kranto linija (jos ilgis 3735 km) vingiuota, daug pusiasalių (Zapatos, Guanahacabibeso, Hicacoso), įlankų (Batabanó, Guacanayabo, Guantánamo); kartu su kitomis pakrančių salomis (apie 1600; Camagüey salynas, Los Canarreos, Coloradoso, Sabanos, Jardines de la Reinos salynai) ir rifais kranto linijos ilgis daugiau kaip 11 000 kilometrų. Krantai daugiausia žemi, akumuliaciniai, daug kur pelkėti (būdinga Karibų jūros pakrantėms); yra smėlėtų paplūdimių (prie Havanos, Varadero).
paplūdimys Kubos saloje
Reljefas
Diduma Kubos salos paviršiaus (apie 70 %) – žemos, šiek tiek kalvotos lygumos (Vueltabajo, Llanuras Rojos de Matanzas, Valle de Zaza, Valle Cauto).
Sierra Maestros kalnai
Palei pietrytinį krantą apie 250 km ištįsę aukščiausi Kuboje Sierra Maestros kalnai (didžiausias aukštis – 1972 m; Turquino kalnas). Į šiaurės rytus ir rytus nuo jų yra trumpi Sierra del Cristalio (didžiausias aukštis 1231 m), Sierra del Purialio (didžiausias aukštis 1181 m) ir kiti kalnagūbriai; nuo Sierra Maestros kalnų juos skiria Cauto upės slėnis. Salos vidurinėje dalyje yra Macizo de Guamuhayjos kalnų masyvas (didžiausias aukštis 1140 m), vakaruose – Guaniguanico Kordiljera, susidedanti iš Sierra de los Órganoso ir Sierra del Rosario kalnagūbrių. Kubos paviršius susidaręs daugiausia iš karbonatinių uolienų (jų klodo storis kai kur siekia 6000 metrų). Daug karstinių reljefo formų – kūgiškų kalvų (vadinamųjų mogotų; Sierra de los Órganoso kanagūbryje), karstinių slėnių (Viñaleso slėnis), poljų, ponorų.
Daugiau kaip 10 000 karstinių urvų; ilgiausias urvas – Grande Caverna de Palmarito (ilgis 48 km), giliausias – Sima Cuba‑Magyaras (gylis 390 metrų). Žymiausi Kuboje – Cuevas de Bellemaro urvai (netoli Matanzaso); juose gausu įvairiaspalvių stalaktitų ir stalagmitų.
Kitos salos, supančios Kubos salą, žemos, daugiausia pelkėtos, tik Juventudo salos vidurinėje dalyje yra kalvų iki 310 m aukščio.
Kuba yra seismiškai aktyvioje zonoje.
Klimatas
Klimatas jūrinis tropinis. Ryškūs du metų laikotarpiai – sausasis (lapkritis–balandis) ir lietingasis (gegužė–spalis). Didesniojoje Kubos dalyje per metus iškrinta 750–1250 mm kritulių, kalnų šiaurės rytiniuose šlaituose dėl pasatų įtakos – iki 2000 milimetrų. Diduma kritulių (75–80 %) iškrinta gegužės–spalio mėnesiais. Nuo rugpjūčio iki spalio – liūčių, uraganų laikotarpis. Metų vidutinė temperatūra 25–26 °C. Havanoje aukščiausia temperatūra nuo 26 °C (sausį) iki 32 °C (rugpjūtį), žemiausia nuo 19 °C (sausį–vasarį) iki 24 °C.
Vidaus vandenys
Kubos upės trumpos, nevandeningos, sausojo laikotarpio pabaigoje (vasarį–balandį) labai nusenka, kai kurios išdžiūsta. Daugiausia upių Kubos salos rytinėje dalyje. Ilgiausia yra Cauto upė (ilgis 370 km; teka į Karibų jūros Guacanayabo įlanką). Karstinio reljefo teritorijose (daugiausia Sierra de los Órganoso kalnagūbryje Kubos vakarinėje dalyje ir Sierra Maestros kalnuose Kubos pietrytinėje dalyje) daugelio upių tėkmės vietomis dingsta po žeme.
Daug karstinių ežerų (didžiausias – Laguna del Tesoro ežeras). Yra lagūninių ežerų (didžiausias – Laguna de Leche); kai kurių vanduo sūrus. Prie upių (daugiausia Kubos vidurinėje ir rytinėje dalyse) yra dirbtinių vandens telkinių (Zazos, Alacraneso, Hanabanillos); jų vanduo daugiausia naudojamas laukams drėkinti.
Kubos šiaurėje ir Guaniguanico Kordiljeroje (Kubos vakarinėje dalyje) yra mineralinių versmių, turinčių sieros ir radono junginių, Juventudo saloje – magnio junginių. Karibų jūros pakrantėje yra didelių pelkių, didžiausia jų – Ciénaga de Zapata (apie 5000 km2).
Dirvožemiai. Augalija. Gyvūnija
Karališkosios palmės
Vyrauja geltonžemiai ir blizgažemiai, yra geležaliumžemių ir rūgštžemių (daugiausia Kubos rytinėje dalyje). Šalies šiaurinės ir rytinės dalies pajūrio lygumose – derlingi verstžemiai, pietinėje pakrantėje – šlynžemiai ir salpžemiai. Natūrali Kubos augalija – daugiausia savanos, kserofitiniai krūmynai, retmiškiai; rytinėje dalyje yra drėgnųjų visžalių atogrąžų miškų. Miškai užima apie 17 % šalies teritorijos. Juose auga pušys, raudonmedžiai, juodmedžiai, karališkosios palmės. Pietinėje pakrantėje – mangrovės. Sausumoje veisiasi smulkūs žinduoliai – šikšnosparniai, graužikai kubinės hutijos, plyšiadančiai, jūrų pakrantėse ir upėse – naguotieji lamantinai. Ropliai: iguanos ir kiti driežai, vėžliai, krokodilai, kelių rūšių gyvatės. Daug migruojančių paukščių (atskrenda į Kubą žiemoti).
Aplinkos apsauga
Kubos natūrali gamta labai pakitusi (daugiausia dėl iškirstų miškų, sunykusios dirvožemių dangos nikelio ir chromo rūdų atvirųjų kasyklų regionuose, pramoninių ir komunalinių nuotekų taršos). 1997 Kuboje įsteigtos 65 saugomos gamtos teritorijos. Nacionaliniai parkai užima 2,6 % šalies teritorijos. Desembarco del Granmos nacionalinis parkas (1999), Alejandro de Humboldto nacionalinis parkas (Alexanderio von Humboldto, 2001), Viñaleso slėnis (1999) – pasaulio paveldo vertybės. UNESCO pripažinti biosferos rezervatai: Serria del Rosario (įtrauktas 1984), Cuchillas del Toa (1987), Guanahacabibeso pusiasalio (1987), Baconao (1987), Ciénaga de Zapata (2000), Buenavista (2000). 6 Ramsaro konvencijos (Kuboje įsigaliojo 2001) saugomos vietovės (plotas 11 884 km2).
karstinis kraštovaizdis (mogotai Viñaleso slėnyje)