Kùbos istòrija
Ikikolonijiniai laikai
Manoma, dabartinės Kubos teritorijoje ketvirtame tūkstantmetyje prieš Kristų gyveno sibonėjai, gvanabatabėjai ir kitos indėnų gentys. Jos vertėsi žvejyba, medžiokle, maisto rinkimu; klestėjo protėvių kultas. 7–9 a. iš Pietų Amerikos atsikėlė tainų gentys, kurios įsikūrė salos šiaurės rytinėje dalyje. Tainai vertėsi žemdirbyste, žvejyba (naudojo tinklus), amatais (gamino keraminius dirbinius, audė). Iš tainų kalbos žodžio cubanacán (centrinė vieta) kilo Kubos vardas. 15 a. pabaigoje tainų gentinė visuomenė pradėjo skaidytis; susidarė vadų, vadinamų kasikais, karių ir žynių sluoksniai. Saloje, manoma, gyveno nuo 50 000 iki 200 000 žmonių.
Kolonijiniai laikai
paminklas Kristupui Kolumbui Baracoa
Morro pilis (Castillo de los Tres Reyes del Morro, 1597) Havanos įlankoje
1492 10 28 salą atrado K. Kolumbo vadovaujama ekspedicija. 1512–15 ją užkariavo ispanai. 1514 jie įkūrė Santiago de Cubą (administracinis centras 1522–56), 1515 – Havaną, 1518–22 administracinis centras buvo Baracoa. 1596 Kuba gavo generalinės kapitonijos, vadovaujamos Ispanijos skiriamo generalinio gubernatoriaus, statusą. Aukso gavybos darbus daugiausia dirbo indėnai (įvesta enkomjenda). Dėl žudynių, sunkaus darbo, baltųjų atvežtų ligų ir emigracijos į žemyną sumažėjus indėnų (16 a. viduryje jų liko, manoma, apie 5000 žm.; vis dėlto 20 a. pabaigos–21 a. pradžios genų tyrimai rodo, kad tainų įtaka kubiečių visuomenei yra gana didelė), nuo 16 a. antros pusės į koloniją imta gabenti juodaodžius vergus iš Afrikos.
Išsekus aukso telkiniams ir ispanams nukariavus Meksiką, kolonija ėmė smukti, išsikėlė dalis kolonistų ir indėnų. 16 a. antroje pusėje ispanams pasistačius didelį laivyną Kubos reikšmė vėl išaugo – ji tapo svarbiu Europos ir Naujojo pasaulio prekybos punktu; plėtota gyvulininkystė ir žemdirbystė (daugiausia auginta tabaką). 16 a. pabaigoje Ispanijai nebevyraujant jūrose, Karibų jūros saloms (ir Kubai) ėmė grėsti korsarų ir piratų puldinėjimai. Daugelyje svarbiausių miestų kolonistai pastatė galingus įtvirtinimus. 1590–1610 prie Santiago de Cubos pastatytą San Pedro de la Rocos tvirtovę keletą kartų sugriovė žemės drebėjimai (18 a. atstatyta). 18 a. pradėta kurti dideles cukranendrių plantacijas, jose naudotas vergų darbas. Į Kubą ėmė keltis daugiau ispanų, iš Afrikos daugiau gabenta vergų (18 a. 8 dešimtmetyje jų buvo apie 39 000, 19 a. 5 dešimtmetyje – apie 400 000). Gyventojų 1763–1860 padaugėjo maždaug nuo 150 000 iki 1,3 mln. žmonių.
Havanos įlanka (rašalas ir akvarelė, apie 1639, dailininkas J. Vingboonsas)
Ispanijos ekonominė politika ir griežtas prekybos monopolis, naudingas karaliui ir metropolijos pirkliams, kėlė vietos gyventojų nepasitenkinimą, skatino kontrabandą. 1762 per Septynerių metų karą (1756–63) Havaną buvo užėmusi Didžioji Britanija, kuri paskelbė prekybos laisvę. 1763 Ispanija, atgavusi Havaną, turėjo liberalizuoti prekybos režimą; tai teigiamai paveikė Kubos ūkio raidą. Plėtojosi prekyba su Europa, daugiausia su Prancūzija, vėliau ir su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis (JAV). 18 a. pabaigoje vergai sudarė 30 % gyventojų; iš viso juodaodžių ir mulatų buvo 51 % gyventojų. Susiklostė stambiųjų žemvaldžių kreolų sluoksnis.
Per Ispanijos kolonijų Amerikoje nepriklausomybės karą (1810–26) Ispanija 1817 panaikino tabako monopolį, 1818 leista laisva prekyba. Šie pakeitimai ir kubiečių visuomenės aukštųjų sluoksnių priklausomybė nuo prekybos su Ispanija bei Europos kitomis šalimis, galimo vergų sukilimo (kaip Haityje) baimė, t. p. nepasitikėjimas vis stiprėjančiomis JAV lėmė, kad beveik visą 19 a. Kuba išliko Ispanijos kolonija. Kolonijinės valdžios nuolaidos skatino ūkio plėtrą ir struktūrinius pokyčius – mažėjo gyvulininkystės reikšmė. 19 a. įsivyravo didelės cukranendrių plantacijos; susiklostė monokultūrinis ūkis (1851 cukrus sudarė 84 % Kubos eksporto, 1860 gaminta beveik 1/3 pasaulio cukraus). 4 dešimtmetyje buvo įkurti pirmieji cigarečių ir tabako fabrikai, kurie daugiausia naudojo samdomąjį darbą. Nuo 19 a. vidurio buvo plėtojama ir kasyba, tiesiami geležinkeliai; į ūkį ėmė skverbtis užsienio kapitalas (daugiausia JAV). Plantatoriai, norėdami išsaugoti vergovę, orientavosi į Ispaniją, bet kolonijinės visuomenės krizė vis tiek brendo; kūrėsi slaptos draugijos, kurios siekė šalies nepriklausomybės. 1844 kolonijinė valdžia numalšino sukilimą prieš vergiją. 19 a. viduryje ir antroje pusėje į Kubą atkreipė dėmesį JAV. Jų vyriausybė nuolat siūlė Ispanijai parduoti Kubą (pvz., 1848 buvo pasiūlyta 100 mln. JAV dolerių – tuo metu didžiuliai pinigai), bet Ispanija nesutiko. JAV artumas darė didelę įtaką tolesnei Kubos raidai. 19 a.–20 a. viduryje susiklostė kubiečių tauta. Susidarė 3 įtakingos politiškai sąmoningų Kubos gyventojų grupuotės: aneksionistai (siekė šalies prijungimo prie JAV), reformistai (siekė išsaugoti esamą statusą ir reformas) ir nepriklausomybės šalininkai, vadinamieji nepriklausomybininkai (kovojo dėl nepriklausomybės ir vergovės panaikinimo, demokratinių reformų); pastariesiems priklausė daug baltųjų ir spalvotųjų vidurinių sluoksnių atstovų. 19 a. antroje pusėje nepasitenkinimas kolonijine valdžia stiprėjo. 1868 Orientės provincijoje (dabar Guantánamo provincija) prasidėjęs sukilimas virto Dešimties metų karu, vadinamuoju Didžiuoju karu (vadovai: T. Estrada Palma, F. V. Aguilera, C. M. de Céspedesas y del Castillo, M. Gómezas y Báezas, A. Maceo Grajalesas, K. Rolowas-Miałowskis). Sukilėlių vyriausybė paskelbė vergovės panaikinimą, 1869 – Kubos nepriklausomybę. 1878 sukilimas buvo numalšintas, bet išplėsta savivalda: Kuba gavo teisę turėti savo atstovų Ispanijos parlamente (Kortesuose). 1880 Ispanija Kuboje panaikino vergiją, 1893 buvo paskelbtas rasinės lygybės įstatymas, nors juodaodžių socialinė ir ekonominė priespauda išliko. 1879–80 kilo vadinamasis Mažasis karas, vėliau – dar keli nesėkmingi sukilimai.
Nepriklausomybės karas
1892 vienas nacionalinio išsivadavimo vadovų J. Martí įkūrė Kubos revoliucinę partiją, kuri 1895 vėl pradėjo sukilimą. J. Martí (netrukus žuvo ir tapo Kubos nacionaliniu didvyriu) ir T. Estrada Palma paskelbė Kubą nepriklausoma; sudaryta respublikos revoliucinė vyriausybė, parengta konstitucija. Iki 1897 sukilėliai išvadavo didžiąją dalį Kubos. Karas nualino šalį (žuvo ir nuo ligų mirė 200 000–400 000 kubiečių), tuo naudodamosi JAV 1898 pradėjo Ispanijos–Jungtinių Amerikos Valstijų karą, jį Ispanija pralaimėjo ir 1898 Paryžiaus taikos sutartimi savo teises į Kubą perdavė JAV. 1899 01 šalį okupavo JAV kariuomenė. Kovai dėl nepriklausomybės nesiliaujant JAV okupacinė valdžia sušaukė Steigiamąjį susirinkimą, kuris 1901 priėmė konstituciją. JAV reikalavimu joje buvo padaryta Platto pataisa, kuri varžė nepriklausomybę, leido JAV kištis į šalies vidaus reikalus, kontroliuoti jos užsienio politiką ir finansus. 1902 05 20 oficialiai paskelbta Kubos respublika. Prasidėjo JAV kariuomenės evakuacija.
paminklas nacionaliniam didvyriui José Martí Cienfuegose
Ankstyvieji nepriklausomybės laikai
1902 Kubos prezidentu (pirmuoju) išrinktas T. Estrada Palma. Su JAV pasirašė nelygiateises sutartis, kurios įtvirtino šalies priklausomybę nuo JAV. Didėjo JAV kapitalo investicijos (1906 sudarė 120 mln. JAV dolerių, 1913 – 200 mln. dolerių), 1905 JAV valdomos cukraus gamyklos gamino 21 % šalies cukraus; 90 % į užsienį eksportuojamo cukraus ir tabako buvo išvežama į JAV. 1902 ir 1903 sutartimis JAV nuomos teisėmis Guantánamo įkūrė karinę bazę (veikia iki šiol). Kubos vidaus politiką JAV dažniausia kontroliavo per savo statytinius prezidentus arba vykdydama karines intervencijas (1906–09, 1912). 20 a. pradžioje šalies ūkinėje ir socialinėje sanklodoje išliko daug kolonijinių laikų bruožų: monokultūrinis ūkis, maža vidaus rinka, didelis skurdas, nedarbas. Padėtį sunkino intelektualų stoka, valdininkų korupcija. 1904 įkurta Kubos darbininkų partija (nuo 1905 marksistinės krypties Kubos darbininkų socialistų partija). 1905 T. Estrada Palma, remiamas Konservatorių partijos, vėl buvo išrinktas prezidentu. 1906, prasidėjus liberalų vadovaujamam sukilimui, jis atsistatydino.
Per I pasaulinį karą 1917 04 Kuba formaliai paskelbė karą Vokietijai. 1917 JAV, išgąsdintos liberalų vadovaujamo sukilimo, vėl okupavo šalį (iki 1922). Intervencija dar labiau padidino visuotinį nepasitenkinimą proamerikietiška Kubos valdžios politika. Po 1914–18 cukraus gamybos pakilimo (1919 Kuba gamino 50 % pasaulinės cukraus produkcijos) prasidėjo ekonominė krizė; aktyvesni tapo darbininkai, 1925 įkurta profesinių sąjungų Nacionalinė darbininkų konferencija ir Kubos komunistų partija. 1925 šalyje įsigalėjusi G. Machado y Moraleso diktatūra ėmė labiau kontroliuoti šalies ūkį, bet 1929–33 pasaulinė ekonominė krizė sudavė skaudų smūgį monokultūriniam (daugiausia į cukraus gamybą orientuotam) šalies ūkiui.
kubiečių minia niokoja vyriausybinio laikraščio redakciją (1933 07 13)
1933 vasarą prasidėję bruzdėjimai virto vadinamąja 1933 revoliucija: buvo iškelti reikalavimai sudaryti demokratinę vyriausybę, išbraukti iš konstitucijos Platto pataisą, panaikinti JAV karinę bazę Guantánamo. Judėjimą parėmė ir dalis Havanos įgulos kariškių. G. Machado y Moralesas 1933 08 13 pabėgo iš šalies. Naujoje vyriausybėje didelę įtaką įgijo kariškis R. F. Batista y Zaldívaras. 1934 01 jis organizavo valstybės perversmą ir tapo diktatoriumi. 1934 JAV sutiko, kad būtų panaikinta Platto pataisa Kubos konstitucijoje, bet nustatytos cukraus importo į JAV kvõtos bei JAV ir Kubos prekybos sutartis vėl sustiprino šalies priklausomybę nuo JAV, todėl stiprėjo judėjimas prieš R. F. Batistos y Zaldívaro režimą; tai privertė diktatorių vykdyti laviravimo politiką: 1935 formaliai atkurta parlamentinė sistema (1939 išrinktas Steigiamasis susirinkimas), 1935 leista veikti Kubos komunistų partijai (uždrausta 1926 G. Machado y Moraleso), 1940 priimta demokratinė konstitucija (faktiškai neįsigaliojo).
1940 surengtus prezidento rinkimus laimėjo Kubos komunistų partijos veikiamų profesinių sąjungų remiamas R. F. Batista y Zaldívaras. 1941 Kuba paskelbė karą Vokietijai ir jos sąjungininkėms, bet karo veiksmuose beveik nedalyvavo. Per II pasaulinį karą šalies ūkis šiek tiek sustiprėjo, bet 1947 JAV vėl sumažinus Kubos cukraus importo kvotas gamyba ėmė smukti. Didėjo nedarbas, skurdas, nepasitenkinimas vyriausybe. Prezidentai R. Grau San Martínas (1944–48) ir C. Prío Socarrásas (1948–52) persekiojo politinius priešininkus, vykdė JAV palankią politiką. Naudodamasis didėjančiu nepasitenkinimu proamerikietiška Kubos vyriausybių politika, R. F. Batista y Zaldívaras 1952 vėl įvykdė valstybės perversmą ir įvedė diktatūrą. 20 a. viduryje Kuba vis labiau darėsi amerikiečių poilsio zona, jiems aptarnauti buvo išplėtotas viešbučių, barų, kazino ir kitų įstaigų tinklas; pinigus investavo ir legalizavo JAV mafija. Didėjo socialinė nelygybė: 1958 statistinio kubiečio vidutinės pajamos buvo 353 JAV doleriai (vienos didžiausių Lotynų Amerikoje), o žemės ūkio darbininko – tik 91 JAV doleris. Be to, užsieniečiai, dažniausia amerikiečiai, valdė apie 75 % dirbamosios žemės, apie 90 % naudingųjų iškasenų pramonės, apie 40 % cukraus gamybos. Didėjo visuotinis nepasitenkinimas R. F. Batistos y Zaldívaro politika, 1956 į Kubą iš priverstinės emigracijos Meksikoje su grupe kovotojų grįžęs F. Castro Ruzas pradėjo ginkluotą kovą; netrukus jo grupė išsiplėtė į Sukilėlių armiją, kuri 1959 01 01 nuvertė R. F. Batistos y Zaldívaro režimą (Kubos revoliucija).
Komunistinio totalitarinio režimo laikotarpis
1959 02 F. Castro Ruzas užėmė ministro pirmininko, O. Dorticós Torado – prezidento (iki 1976) postą. Iš pradžių F. Castro Ruzas laikėsi liberalių ir nacionalistinių pažiūrų. Pradėta kova su korupcija, uždrausti azartiniai žaidimai, nubausta mirties bausme apie 500 policijos karininkų ir buvusių valdančiųjų, daug jų atleista iš pareigų, pradėta žemės reforma; tai palietė JAV ekonominius ir politinius interesus. F. Castro Ruzui didelę įtaką darė jo bendražygis Che Guevara ir brolis R. Castro Ruzas, jie įkalbėjo dėtis prie komunistų ir remtis SSRS, žadančiai paramą – ją viliojo galimybė išplėsti įtaką Amerikos žemyne. 1960 nacionalizuota žemė, gamtos turtai, užsieniečiams priklausančios pramonės įmonės (JAV prarado apie 1 mlrd. JAV dolerių vertės turtą), įtvirtinta vienpartinė sistema. Užmezgus diplomatinius santykius su SSRS ji suteikė Kubai 100 mln. JAV dolerių prekybos kreditą. Šaltojo karo sąlygomis JAV negalėjo sutikti su SSRS įtakos Amerikos žemyne stiprėjimu, 1960 pabaigoje nutraukė diplomatinius santykius su Kuba, įvedė ekonominę blokadą, ėmė ieškoti būdų F. Castro Ruzo valdžiai nuversti.
Fidelio Castro Ruzo kreipimasis į tautą (1959 01 01); kairėje – Che Guevara
Nepatenkinti reformomis ir diktatorišku valdymu naujosios vyriausybės veiklai nepritarė konservatyvių ir liberalių pažiūrų kubiečiai, ji prarado turtingųjų ir vidutinių sluoksnių paramą, bet 1961 paskelbta neraštingumo likvidavimo kampanija, įvestas nemokamas mokslas ir gydymas į vyriausybės pusę patraukė daug žemutinių sluoksnių žmonių. Daug permainų priešininkų kubiečių ėmė emigruoti arba nelegaliai bėgti į JAV (21 a. pradžioje čia, daugiausia Floridoje, jų buvo daugiau kaip 1 mln.), Ispaniją, Meksiką ir kitas šalis. Jungtinėse Amerikos Valstijose iš pabėgėlių greitai susikūrė F. Castro Ruzo vyriausybei priešiškų įtakingų lobistinių ir kitokių organizacijų. JAV remiamas kubiečių emigrantų desantas 1961 10 bandė įsiveržti į Kubą ir su šalies viduje planuojamu sukilimu nuversti F. Castro Ruzo valdžią, bet sukilimas neįvyko, o įsiveržusieji (į Kiaulių įlanką) pralaimėjo. F. Castro Ruzas pasiskelbė marksistu leniniečiu, Kubą paskelbė socialistine respublika. 1962 Kubos ir SSRS susitarimu saloje dislokuotos SSRS vidutinio nuotolio raketos su branduolinėmis galvutėmis 1962 10 sukėlė Karibų krizę; po jos raketos buvo išvežtos.
Kuboje imta kurti sovietinio tipo totalitarinį režimą. Miestų ir kaimų visuomenės gyvenimą tvarkė vietiniai revoliucijos gynimo komitetai. 1961 visos Kubos revoliuciją remiančios politinės organizacijos susivienijo į vieną partiją (nuo 1965 Kubos komunistų partija, I sekretorius F. Castro Ruzas), kuri pagal 1976 konstituciją yra vadovaujanti visuomenės ir valstybės jėga. F. Castro Ruzas tapo diktatoriumi – užėmė aukščiausius politinius, ūkinius ir karinius postus, jo pavaduotoju – brolis R. Castro Ruzas. Su komunistiniu režimu Kuboje kovojančios organizacijos ir partizaninis judėjimas iki 7 dešimtmečio vidurio buvo nuslopinti. 7–8 dešimtmečio oficialūs siekiai išugdyti vadinamąją naują revolucinę asmenybę ir paversti Kubą pasaulio cukrine (21 a. pradžioje Kuba gamina tik apie 10 % pasaulio cukraus) žlugo. Kubos ūkį rėmė Sovietų Sąjunga: teikė karinę paramą, t. p. kreditus, didesne nei pasauline kaina pirko Kubos cukrų, mažesne – aprūpino nafta ir jos produktais; manoma, ta parama 1960–91 siekė apie 100 mlrd. JAV dolerių (apie 15–20 mlrd. JAV dolerių Kuba 21 a. pradžioje skolinga SSRS teisių perėmėjai Rusijai). SSRS rėmė Kubą ir siekė ją paversti savotiška bloko šalių vitrina Lotynų Amerikos šalims. Iki 8 dešimtmečio vidurio Kuba atvirai, bet nesėkmingai (išskyrus Grenadą ir Nikaragvą) rėmė su tų šalių diktatoriniais režimais kovojančias jėgas ir buvo JAV izoliuota: 1962 sustabdyta Kubos narystė Amerikos valstybių organizacijoje, su ja nutraukti diplomatiniai ir prekybos ryšiai. Vėliau Kuba atviros paramos kairiesiems judėjimams atsisakė ir 1975 Meksika bei Kanada, vėliau ir kitos Amerikos valstybių organizacijos šalys, išskyrus JAV, su ja atkūrė visus ryšius. Nuo 8 dešimtmečio antros pusės Kuba tapo Neprisijungusiųjų šalių judėjimo viena lyderių. Kuba priklausė sovietinių šalių blokui, palaikė SSRS tarptautinę politiką – jos ginkluotosios pajėgos prokomunistinių jėgų pusėje dalyvavo kariniuose konfliktuose Angoloje, Etiopijoje, Jemene ir kitur.
1990–91 suirus SSRS ir komunistinių šalių blokui Kuba prarado politinę ir ekonominę paramą. Dėl ištikusios ekonominės krizės 1993–94 paskelbtas vadinamasis ypatingasis laikotarpis, sumažintas maisto ir būtiniausių prekių davinys pagal korteles (Kuboje galioja kortelių sistema), suklestėjo juodoji rinka, išaugo nusikalstamumas. Siekiant stabilizuoti ūkio padėtį, leistos užsienio investicijos, liberalizuota privačių įmonių veikla (1981 jose dirbo 8,2 % dirbančiųjų, 2000 – 22,5 %), gerinami prekybiniai santykiai su Amerikos žemyno ir Europos Sąjungos (prekybiniai santykiai užmegzti 1996, tiekiami prekybos kreditai) šalimis, atkurtas ir sparčiai plėtojamas turizmo verslas (2003 pajamos iš turizmo viršijo pajamas už parduotą cukrų). Nuo 20 a. pabaigos Kubai buvusios SSRS pavyzdžiu paramą didina Kinija. 1998 pagerėjus santykiams su Venesuela, ši mažesne nei pasauline kaina Kubai tiekia naftą. Iki 1 mlrd. JAV dolerių kasmet kubiečiams atsiunčia giminaičiai emigrantai. Vis dėlto šalies užsienio skola didėja, kubiečių pragyvenimo lygis 21 a. pradžioje yra žemesnis nei 20 a. 9 dešimtmetyje, užsienio prekyba išlieka deficitinė.
2005 šiek tiek pagerėjo Kubos tarptautinė padėtis: Europos Sąjunga atšaukė diplomatines sankcijas (įvestos 2003 dėl susidorojimo su disidentais), Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja paragino JAV atšaukti nuo 1962 Kubai taikomas ekonomines sankcijas. 2006, F. Castro Ruzui susirgus, jo pareigas ėmė eiti R. Castro Ruzas. 2008 Nacionalinė Asamblėja jį išrinko Valstybės Tarybos pirmininku (valstybės vadovu, 2013 perrinktas), 2011 jis tapo ir Kubos komunistų partijos I sekretoriumi. 2018 04 Valstybės Tarybos pirmininku išrinktas M. M. Díaz-Canelis Bermúdezas. Dar R. Castro Ruzui vadovaujant atkurti Kubos ir JAV santykiai (R. Castro Ruzas susitiko su prezidentu B. Obama), bet 2018 06 JAV prezidentas D. Trumpas pranešė vėl griežtinsiąs politiką Kubos atžvilgiu: JAV neatšauks sankcijų Kubos režimui tol, kol jos valdžia neišlaisvins visų politinių kalinių ir nepradės gerbti saviraiškos laisvės.
plakatas Havanoje. skirtas Kubos ir Jungtinių Amerikos Valstijų vadovų susitikimui (2016 03)
Nuo 1945 Kuba yra Jungtinių Tautų, nuo 1948 Amerikos valstybių organizacijos narė (1962–2009 narystė sustabdyta).
L: Cuba after the Cold War Pittsburgh 1993; Cuban Communism New Brunswick 1995.
2271