Havanos gyventojai švenčią diktatoriaus Rubeno Fulgencio Batistos y Zaldívaro nuvertimą (1959 01)
Kùbos revoliùcija, kairiųjų jėgų ginkluota kova prieš diktatoriaus R. F. Batistos y Zaldívaro valdžią.
Revoliucijos ištakos dažniausiai siejamos su F. Castro Ruzo vadovaujamos 160 kovotojų grupės 1953 07 26 antpuoliu prieš Moncados kareivines Santiago de Cubos mieste (daug puolusiųjų žuvo, kiti buvo įkalinti). Iš kalėjimo paleisti kovotojai (ir F. Castro Ruzas) emigravo į Meksiką, kur įkūrė Liepos 26‑osios judėjimą ir sudarė ginkluotą rinktinę.
1956 12 02 F. Castro Ruzo vadovaujama rinktinė išsilaipino Kuboje, bet vyriausybės kariuomenės buvo beveik sumušta (išliko 12 kovotojų). Pasitraukę į kalnus rinktinės likučiai sugebėjo išsilaikyti iki 1957 pavasario. 1957 R. F. Batistos y Zaldívaro diktatūrai pasipriešino radikaliai nusiteikę Havanos universiteto studentai, kurie sukūrė Kovo 13‑osios revoliucinį direktoratą, t. p. kiti visuomenės sluoksniai. F. Castro Ruzo rinktinė pamažu virto Sukilėlių armija, vienijančia įvairias su diktatoriumi kovojančias jėgas. 1958 sukilėliai jau kontroliavo didžiąją dalį šalies teritorijos. Svarbiausia kovos veiksmų zona tapo miestai. Vyriausybės veiklą komplikavo dideli vidaus prieštaravimai.
1959 01 01 valdantieji patys nušalino R. F. Batistą y Zaldívarą ir, sudarę chuntą, bandė išsaugoti valdžią, bet nesėkmingai. Sukilėlių armija užėmė visus svarbiausius šalies miestus. 1959 01 05 opozicinių jėgų susitarimu Kubos prezidentu tapo Manuelis Urrutia Lleó, vyriausybės vadovu – José Miró Cardona. 1959 02 16 radikaliai nusiteikusių opozicinių jėgų remiamas ministru pirmininku tapo F. Castro Ruzas.