Kùbos teãtras. Iki 16 a. pradžios teatralizuotus ritualus su vaidybos elementais, dainomis ir šokiais (ispaniškai areítos) rengė indėnai. 1512 ispanai uždraudė rengti šiuos ritualus, tačiau kai kurie jų elementai dar naudoti religiniuose vaidinimuose. 16 a.–20 a. pradžioje Kubos teatrui didelę įtaką darė ispanų kultūra: nuo 16 a. Kuboje statyta ispanų dramaturgų pjesės, vaidino daugiausia ispanų trupės. Pirmieji spektakliai vaidinti privačiuose namuose. 1776 Havanoje pastatytas pirmasis stacionarus Kubos teatras Coliseo (nuo 1803 Principal). Čia statyta Lope de Vegos, P. Calderóno de la Barcos, F. de Rojaso Zorilljos pjesės, buvo populiarios ispanų dramaturgo R. de la Cruzo sainetės (komiškos muzikinės pjesės iš liaudies gyvenimo), iš kurių vėliau susiklostė Kubos nacionalinis sainetės žanras. Kubos teatro pradininku laikomas impresarijus, aktorius ir dramaturgas F. Covarrubiasas (1775–1850). Jis sukūrė vaidinimų tipą negrito (baltaodžiai aktoriai parodijuoja juodaodžius), t. p. rašė komedijas, intermedijas, sainetes liaudies dainų ir romansų motyvais. 1829 Havanoje įkurtas teatras Diorama, 1837 – teatras Tacón. 19 a. statytoms rašytojų J. M. Heredijos y Heredijos, J. J. Milanéso (1814–63) ir G. Gómez de Avellanedos (1814–73) pjesėms būdinga romantizmo ir ispanų neoklasicizmo bruožai, žymiausio 19 a. Kubos dramaturgo J. L. Luaceso (1826–67) pjesėms – nacionalinio identiteto tematika, kolonializmo kritika. 19 a. viduryje ir antroje pusėje įkurta naujų teatrų: Milanés Havanoje (įkurtas 1845), Principal Camagüey (įkurtas 1849), Irijoa (įkurtas 1884 Havanoje, nuo 1902 Martí), Caridad (įkurtas 1885 Santa Claroje), juose daugiausia statyta pjesių apie kovą dėl nepriklausomybės. Garsėjo aktoriai A. Robreño (1840–1920), L. M. Casado (1860–1926), R. Lópezas (1861–1945). 20 a. 1–4 dešimtmetyje buvo populiarios teatre Alhambra (veikė 1900–35 Havanoje) statytos sainetės. 1902 paskelbus nepriklausomybę pradėjo ryškėti teatro nacionalinis savitumas. 1910 dramaturgai J. A. Ramosas, M. H. Ureña (1885–1968) su kitais įkūrė Teatro paramos draugiją (vėliau Kubos teatro draugija); statytos Kubos dramaturgų pjesės, leisti teatro žurnalai. 1936 Havanoje dramaturgas ir režisierius L. A. Baraltas (1892–1969) kaip alternatyvą komerciniams teatrams įkūrė Teatro de Arte La Cueva, kuriame diegta modernios Vakarų Europos teatro režisūros idėjos. 1940 Havanoje įkurta pirmoji šalyje teatro mokykla. 5–6 dešimtmetyje pastatyta Kubos dramaturgijos novatorių C. Felipe’s (1914–75), V. Piñeros, R. Ferrero (1925–76) pjesių, įkurta vadinamųjų kišeninių (salitas) teatrų, kuriuose rodyta daugiausia performansai. Po 1959 revoliucijos Kuboje kurtas socialiai angažuotas teatras, Kubos autorių pjesėms statyti teikta valstybės parama. Susikūrė daug naujų profesionalių ir mėgėjų teatro trupių (daugiausia provincijoje). 7–9 dešimtmetyje statytos dramaturgų A. Estorino (1925–2013), J. Brene’s (1927–90), J. Trianos (g. 1931), A. Arrufato (g. 1935), E. H. Espinosos (g. 1936), N. Dorro (g. 1947) pjesės. 8–9 dešimtmetyje Kuboje spektaklių sukūrė SSRS, Vokietijos Demokratinės Respublikos, Bulgarijos, t. p. Lotynų Amerikos šalių režisieriai. Žymiausi Kubos režisieriai: M. Centeno (1912–85), F. Morinas (g. 1918), V. Revuelta (1929–2012, 1958 Havanoje įkūrė Teatrą-studiją), B. Martínez (g. 1931), R. Blanco (1936–2002), S. Corrieri (1938–2008, 1968 Manicaraguoje, Villa Claros provincija, su G. Hernández, 1912–89, įkūrė trupę Escambray). Žymesni Kubos teatrai: Nacionalinis Kubos teatras (įkurtas 1959), Nacionalinis lėlių teatras (įkurtas 1963), teatras Rita Montaner (įkurtas 1963), B. Brechto politinis teatras (įkurtas 1973; visi Havanoje).
Kubos kultūra