kūlgrinda

klgrinda, slaptas vingiuotas kelias per pelkę, ežerą ar upę, grįstas medžio rąstais ir akmenimis. Dažniausiai buvo tiesiamas per vandens apsemtas ir sunkiai prieinamas vietas. Baltų kraštuose kūlgrindų būta 4–6 m pločio, 0,5 km ilgio ir ilgesnių. Lietuvoje rasta 10 kūlgrindų liekanų. Išliko tik 4 kūlgrindos: Burbiškiuose, Karužiškėse, Padievytyje (visos Šilalės rj. savivaldybės teritorijoje) ir Sūdėnuose (Kretingos rj. savivaldybės teritorija). Jos dažniausiai vedė į piliakalnius (Burbiškių piliakalniai, Medvėgalio piliakalnis ir kūlgrinda, Sauserių piliakalnis, Varnupių piliakalnis), alkus (Vakarų Lietuvoje). Ankstyvosios kūlgrindos turėjo karinę gynybinę, vėlesniosios – ir apeiginę (vedė į mirusiųjų laidojimo vietas vandenyje) paskirtį. Prūsų gentys kūlgrindas tiesė jau pirmaisiais amžiais, lietuvių – daugiausia ankstyvaisiais viduriniais amžiais.