įvairių kalibrų kulkos
kulkà, šovinio dalis. Kariškų ginklų kulkos būna paprastosios (vientisinės ir apvilktosios) ir specialiosios (šarvamušės, padegamosios, šviečiamosios ir kitos). Naudojamos dar plastikinės, išcentruotosios (geometrinis centras nesutampa su masės centru, smūgio metu pakinta trajektorija ir kulkos padėtis, padaroma didesnė žaizda), sprogstamosios (susidūrusios su taikiniu sprogsta), kulka su daliniu ar įpjautu apvalkalu (kliudžius apvalkalas susiploja, pasisuka 90° kampu ir sudūžta; skeveldros padaro didesnę žaizdą negu paprasta kulka) ir kitos. Išcentruotąsias kulkas ir kulkas su daliniu ar įpjautu apvalkalu uždraudė naudoti Hagos konvencija (1899). Kulkos būna mažo (iki 6,5 mm), vidutinio (6,5–9 mm) ir didelio (9–14,5 mm) kalibro. Medžioklinių graižtvinių šautuvų kulkos dažniausiai būna panašios į paprastąsias kariškų šautuvų kulkas. Medžioklinių negraižtvinių šautuvų kulkos būna švininės, apvalios arba pailgos. Pailgosios turi kreipiamąsias iškyšas (sparnelius), kurie įsuka kulką apie jos ašį ir taip stabilizuoja lėkimo trajektoriją.
paprastoji kariško ginklo kulka: 1 – kevalas, 2 – šerdis, 3 – švinas
medžioklinio negraižtvinio šautuvo kulka: 1 – švino korpusas, 2 – kreipiamosios iškyšos, 3 – veltinio kamštis