kulmškiai (vok. Kölmer, Kölmische Gutsbesitzer), 13 a. vidurio–19 a. pradžios Prūsijos laisvieji ūkininkai, pagal Kulmo teisę gavę nuosvybę – žemės sklypą (apie 3 ūbus, arba apie 45 ha). Mažosios Lietuvos lietuvių (lietuvininkų) kulmiškiai nuo 18 a. buvo vadinami karališkaisiais kelmėnais, kulmėnais, kulmiškiais, nes gyveno daugiausia Prūsijos karaliaus žemėje (valstybiniuose domenuose).
Iš pradžių kulmiškiai daugiausia buvo kolonistai vokiečiai, gyvenantys Vokiečių ordino valstybės pietuose ir pietvakariuose. Vietiniai gyventojai (prūsai, lietuviai, kuršiai, mozūrai, lenkai) kulmiškiais tapdavo tik už ypatingus nuopelnus valdovams (pvz., už saviškių išdavimą, apsikrikštijimą, užsirašymą vokiečiais; taip dažniausiai elgėsi prūsai vitingai). Jie gaudavo ribotąją Kulmo teisę, todėl pareigos ir prievolės (mokesčiai, pastotės) buvo didesnės, o teisės mažesnės negu kulmiškių vokiečių. Kulmiškiai, kaip ir bajorų luomo žmonės, mokėjo riterių mokestį.
Pasibaigus Vokiečių ordino karams su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste (1422 Melno taika), ypač po Ordino sekuliarizacijos (1525) kolonizuojant laisvas Prūsijos kunigaikštystės šiaurines ir šiaurės rytines žemes, kulmiškiais tapo daugiau (dažniausiai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pasienio ir dykros) lietuvių. 17 a. pabaigoje Mažojoje Lietuvoje prasidėjus vadinamajai šatulinei kolonizacijai (Prūsijos valdovui priklausančiuose miškuose, ypač Romintos girioje, steigtos nausėdijos), pagal Kulmo teisę kūrėsi šatuliniai ūkiai; jų savininkai, 17 a. daugiausia lietuvininkai, vadinti šatuliniais kulmiškiais (šatuliniai valstiečiai).
Po 1709–11 didžiojo maro bei bado atsiradusioje laisvoje žemėje per 18 a. pirmos pusės Mažosios Lietuvos vokiškąją kolonizaciją (kolonizacija. Mažosios Lietuvos kolonizacija) kulminių ūkių gavo daug čia apgyvendintų vokiečių valstiečių. Vokiečiams atiteko ir Prūsijos karalystės valdžios iš lietuvininkų atimti ūkiai, dėl to 18 a. pabaigoje Lietuvos departamente kulmiškių ir šatulinių kulmiškių buvo kone dvigubai daugiau negu Rytų Prūsijos departamente.
Valdžios remiami kulmiškiai vokiečiai Mažojoje Lietuvoje tapo viena didžiausių ekonominių jėgų. Kulmo teisė buvo viena vietos gyventojų vokietinimo priemonių. Kulmiškiai buvo atleisti nuo ūkininkų darbo prievolių, pilies tarnybos, daugelis – nuo pagalvės mokesčio, mokėjo tik činšą. Galėjo turėti pavaldžių valstiečių. Tankiausiai kulmiškiai gyveno Įsruties, Tepliavos, Žiokų ir Brandenburgo (Prūsijos) apskrityse.
19 a. visi Karaliaučiaus apygardos šatuliniai ūkiai buvo prilyginti kulmiškiams, Gumbinės apygardoje jiems prilyginti tik šatuliniai kulminiai, kiti šatuliniai ūkininkai (daugiausia lietuvininkai) čia prilyginti domenų ūkininkams. Kulminiai ūkiai buvo alodiniai (alodas), vaikų paveldimi lygiomis teisėmis. Jų savininkai turėjo teisę medžioti, žvejoti, gaminti degtinę, laikyti smuklę, malūną, karšyklą ar kitą smulkią įmonę.
karališkieji kelmėnai; kelmėnai; karališkieji kulmėnai; kulmėnai; karališkieji kulmiškiai