Kùlmo téisė (vok. Kulmische Recht), viena vidurinių amžių ir vėlesnių laikų miestų savivaldos teisių. Pirmąkart 1233 ją Kulmui suteikė Vokiečių ordino magistras. Sudaryta remiantis Magdeburgo teise. Reguliavo miestiečių žemės nuosavybę, valstiečių, vadinamųjų kulmiškių, atleidimą nuo dalies feodalinių prievolių, įvedė bendrą matų ir pinigų sistemą, nustatė lengvatas vokiečių kolonistams ir daliai vietos gyventojų kaimiečių (amatininkams, girių prižiūrėtojams). Vokiečių ordinas pasiliko druskos, aukso, sidabro, jūros, medžioklės ir žvejybos monopolį. Kulmo teisė galiojo beveik visose Vokiečių ordino valdomose srityse, tik didesni miestai, pvz., Braunsbergas, Elbingas, Klaipėda turėjo Liubeko teisę. 1616 Kulmo teisė suteikta Nidai, 1697 – Juodkrantei.
2271