Kùlmo žẽmė (vok. Kulmerland, lenk. Ziemia chełmińska), Chełmno žemė, istorinė sritis lenkų ir prūsų žemių pasienyje, Vyslos ir jos dešiniųjų intakų Osos ir Dravantos tarpupyje. Svarbiausi centrai – pilys Kulmas (Chełmno) ir Torunė. Nuo 1138 su pertraukomis buvo valdoma Mazovijos kunigaikščių; 1222 kunigaikštis Konradas Mazovietis, nepajėgdamas atremti prūsų puolimų, atidavė Kulmo žemės dalį pirmajam Prūsijos vyskupui Kristijonui, kitą teritoriją – 1226 Vokiečių ordinui. Kulmo žemėje pradėjo kurtis kryžiuočių valstybė, iš jos prasidėjo prūsų žemių užkariavimas (prūsų–kryžiuočių karas, 1231–74). 13 a. 5 ir 7 dešimtmetyje Kulmo žemė buvo puolama sukilėlių prūsų ir Lietuvos. Po 1454–66 Trylikamečio karo tarp ordino ir Lenkijos pagal 1466 Torunės taiką Kulmo žemė atiteko Lenkijai, priklausė Kulmo vaivadijai. Po Abiejų Tautų Respublikos I padalijimo nuo 1772 priklausė Prūsijai, 1807–15 – Varšuvos kunigaikštystei, 1815–1919 vėl Prūsijai (nuo 1871 – Vokietijai). Versalio taikos sutartimi 1919 grąžinta Lenkijai; priklauso Torunės vaivadijai.
Šv. Martyno koplyčia (priekyje; 14 a. vidurys) ir Šventosios Dvasios bažnyčia (13 a. pabaiga) Kulme