kultūrà (lot. cultura – apdirbimas, ugdymas, tobulinimas, garbinimas), žmogaus santykis su savimi, visuomene ir aplinka, apimantis individo ir visuomenės savivoką, tapatybę, gyvenimo būdą, kosmologines ir ontologines pasaulio vizijas, mąstymą, kūrybą, vaizduotės, proto ir sielos ugdymą.
Kultūros apibrėžimas
Kultūrą sudaro mitologija, mokslas, menas, filosofija, religija, moralė, teisė, technika, gamybos būdas, papročiai, folkloras, ritualai, žaidimai, pramogos, sportas, komunikacija ir kita. Kultūros pedagoginis aspektas artimas graikų kalbos terminui paideia ir vokiečių kalbos terminui Bildung. Jungtinių Amerikos Valstijų antropologai ir kultūros teoretikai A. L. Kroeberis ir C. Kluckhohnas nurodė, kad egzistuoja daugiau kaip 300 kultūros apibrėžimų.
Istoriniai kultūros modeliai
Atskiros epochos turėjo savitus kultūros modelius, pagal kuriuos vertino žmogiškąją kūrybą ir jos laimėjimus. Senovės epochos sukūrė didingas sinkretines kultūras, pagrįstas ezoterija (pvz., religijos ir matematikos vienovė), sudėtingais simboliniais kodais (senovės Egiptas) arba poezijos, filosofijos ir mito organiška vienove (senovės Graikija). Tai kultūros modeliai, kitokie nei mokslo ir religijos, tiesos ir vertybių perskyrų persmelktos moderniosios kultūros. Šviečiamasis amžius labiau pripažino gamtos mokslus, matematiką, griežtas ir patikrintas žinias, proto vyravimą jausmo atžvilgiu, racionalumą ir racionalios, skeptiškos asmenybės tipą. Romantizmas plėtojo jausmo ir meno kultūrą, ja pagrįstą asmenybės tipą – dvasingą, egzaltuotą ir paslaptingą menininką, vienišą meno genijų.
Filosofinė kultūros samprata
Europoje ilgą laiką vyravo kultūros filosofinė samprata, kuri pabrėžė idėjų, sąvokų ir meninės kūrybos svarbą. Filosofine sąvoka ir teorine problema kultūra tapo 18 a. pabaigoje Vokietijoje. Iš dalies tai buvo susiję su kultūros ir civilizacijos perskyra (kultūros filosofija). Vakarų filosofijoje kultūra ilgą laiką buvo priešinama gamtai (natūrai). Pagal šią sampratą, kultūra yra viskas, ko nėra gamtoje, – tai žmogaus kūrinija ir visas žmogaus pasaulis. Tokia samprata nėra universali – pvz., kinai ir japonai žmogaus kūrybos pasaulio neatskiria nuo gamtos. 20 a. antroje pusėje kultūros filosofinę sampratą pakeitė antropologinė ir sociologinė samprata.
Sociologinė ir antropologinė kultūros samprata
Sociologai (V. Kavolis ir kiti) kultūrą laiko simbolinių reikšmių sklaidos procesu ir šių reikšmių visuma, kuri atveria socialinę struktūrą ir sociokultūrinę kaitą. Sociologai skiria kultūrą ir subkultūrą – visuomenės ir jos kultūros viduje veikiančią socialinės, profesinės ar etninės grupės lokalinę kultūrą.
Antropologai kultūrą analizuoja kaip savęs interpretaciją, kurioje individai ir grupės suvokia save ir socialinę tikrovę kartu kurdami ir palaikydami savo tapatybes. Kultūra neatsiejama nuo vertybinio ir normatyvinio lygmens – ji nėra tik mechaniška sankaupa to, ką žmonija sukūrė per visą istoriją. Tai yra gyvenimo būdo ir normų bei vertybių formavimo ir perėmimo galia, sukurianti elgesio kodeksus, žmonių socialumą ir jungimąsi į bendruomenes bei visuomenes, tikslingą sąveiką, dialogą ir kitas žmogiškojo sambūvio formas. Tik dėl galiojančių konvencijų, kriterijų, skonio ir normų galima identifikuoti atskirus darinius kaip kultūros kūrinius (jais nelaikomi, pvz., masinio naikinimo ginklai, nors ir sukurti žmogaus).
Kultūrų rūšys
Antropologiniu požiūriu kultūras galima skirstyti į homogeniškas (neturinčias rašto) ir heterogeniškas (turinčias raštą), tradicines ir moderniąsias, hierarchines ir egalitarines; kartais skiriama liaudies ir aukštoji kultūra. Ši perskyra dažniausiai žymi miesto ir kaimo, arba profesionalios ir folklorinės, kultūros skirtumus, bet gali reikšti ir skirtumus tarp šventųjų tekstų studijomis ir jų interpretacija pagrįstos monoteistinės religijos versijos ir liaudiškos, t. y. pranašų ir šventųjų garbinimu, kankinyste ir kolektyvine ekstaze pagrįstos jos atmainos.
Šiuolaikinių socialinių mokslų kultūros samprata labai plati, apima miesto ir kaimo įvairias etnografines ypatybes ir socialumo formas. Visuomenės reiškiniai ir sąmonės tendencijos dažnai vadinama atskiromis kultūromis – iš čia kyla smurto, neapykantos, skurdo, savižudybės ir kitų kultūrų sąvokos.
L: V. Kavolis Kultūrinė psichologija Vilnius 1995, Kultūros dirbtuvė Vilnius 1996; C. Geertz Kultūrų interpretavimas Vilnius 2005; A. L. Kroeber, C. Kluckhohn Culture: A Critical Review of Concepts and Definitions New York 1952; A. L. Kroeber Configurations of Culture Growth Berkeley–Los Angeles 1963.
313