kultrinė integrãcija, kultūrinėje antropologijoje ir socialinėje antropologijoje – kultūros visuma ir kaita. Kultūros visuma apibūdinama 3 požiūriais: konteksto (bet kuri kultūrinė veikla tiesiogiai susieja įvairius papročius ir bruožus į bendrą tinklą, pavyzdžiui, vienu metu naudojamos įvairios priemonės, kalba, socialiniai vaidmenys ir kita), funkcijos (kultūros sistemos dalys susijusios funkciškai, pavyzdžiui, religija vienija bendruomenę, aiškina pasaulį, teikia psichologinę paramą ir kita) ir konfigūracijos (visi tam tikros visuomenės kultūros pagrindiniai elementai sudaro savitą vientisą modelį). Konfigūracinį požiūrį 20 amžiaus 3 dešimtmetyje pradėjo taikyti Jungtinių Amerikos Valstijų kultūros antropologai (R. Benedict, M. Mead, A. Kardineris ir kiti), bet jis kritikuojamas, nes empiriniai tyrimai parodė, kad net gentinės kultūros turi tarpusavyje nesuderinamų elementų. Kultūros kaitos požiūriu, kultūrinė integracija yra vienas iš keturių tarpusavyje nuosekliai susijusių kultūros kaitos procesų (kartu su inovacija, socialiniu priėmimu ir panaudojimu). Socialiai priimama ir panaudojama kultūros inovacija susilieja su kitais kultūros bruožais, įpročiais ar papročiais (pavyzdžiui, televizijos atsiradimas sumažino kino teatrų lankomumą, lietuvių tradicinė piršlio juosta dabartinėje kultūroje naudojama svečiams, jubiliatams pasveikinti ir kita). Globalizacijos teorijos kultūrinę integraciją sieja ir su ankstyvųjų imperijų (senovės Romos, kinų), ir su modernių industrinių visuomenių technologijų ir tarptautinių valdymo organizacijų atsiradimu. Skatindama pasaulio kalbų, religijų, ideologijų, elgesio modelių ir kitą plitimą, globalizacija kartu sujungia vietines kultūras į įvairiais ryšiais susipynusią visumą.
2188