kultrinė istòrinė mokyklà, literatūros mokslo kryptis. Susiformavo Europoje 19 a. viduryje, kai literatūros moksle ėmė vyrauti pozityvizmas ir pradėta taikyti gamtos ir tiksliųjų mokslų metodologiją. Žymiausi kultūrinės istorinės mokyklos atstovai – H. A. Taine’as, G. Lansonas (abu Prancūzija), G. Brandesas (Danija), W. Schereris, G. Götneris (abu Vokietija), F. De Sancti (Italija), M. Menéndezas y Pelayo (Ispanija). Atsirado kaip priešprieša klasicistinėms normatyvinėms 17–18 a. poetikoms, kurios stengėsi nustatyti universalias, nuo laiko nepriklausomas taisyklingo, tikrojo meno kūrinio taisykles. Suklestėjo ir daugelyje Europos kraštų įsivyravo 19 amžiaus paskutiniais dešimtmečiais. Kultūrinė istorinė mokykla ėmė vertinti literatūros kūrinį kaip tautos dvasios konkrečiu istoriniu laikotarpiu organišką išraišką. Menai atsiranda ir išnyksta kartu su tam tikromis mąstymo ir dorovės tendencijomis, su kuriomis jie organiškai susieti.
Kultūrinės istorinės mokyklos pradininku laikomas pozityvistas H. A. Taine’as, kurio veikale Meno filosofija (Philosophie de l’art, publikuotas 1865–69, visas leidimas 1882, lietuvių kalba 2 t. 1938–40) išdėstyti svarbiausi pozityvistiniai meno filosofijos ir meno tyrinėjimo principai. Žmogaus dvasios, kultūros ir meno reiškinius siūloma tyrinėti remiantis gamtos mokslų metodologija, nes dvasios mokslas (ypač meno kūriniai) ir pats esąs botanika, tik ne augalų, o žmonių kūrybos. Svarbiausiais literatūros tyrinėjimo principais laikomi istoriškumas ir kilmės, paveldimumo pažinimas. Keliamas uždavinys tyrinėti stilių, žanrų, literatūrinių krypčių raidą ir genezę, išaiškinti juos lemiančias priežastis. Meninio proceso determinantais laikomos menininko egzistavimo sąlygos: geografinė ir socialinė kultūrinė aplinka, rasė, suprantama kaip įgimti ir įgyti polinkiai, susiję su tautos biologijos savybėmis, ir momentas, suprantamas kaip tam tikra kultūros raidos fazė, idealus modelis, lemiantis, ar konkretus autorius yra literatūros krypties pradininkas, klasikas ar epigonas. Remiantis šiais principais į pirmą planą keliamas pažintinis literatūros aspektas, į kūrinį žvelgiama ne tiek kaip į estetinį, savaiminę vertę turintį reiškinį, o kaip į istorinį dokumentą, liudijantį tautos būdą ir ypatybes. Vyraujant požiūriui, kad pažinimas turi remtis vien faktais, literatūriniai faktai kruopščiai renkami, rūšiuojami, kaupiami ir tikrinami. Literatūra tiriama daugiausia dviem aspektais: beveik neatsižvelgiant į estetines funkcijas stengiamasi įvardyti ir aprašyti literatūros elementus – metriką, rimą, stilių, motyvus – ir tiriama kūrinio genezė – rankraščiai, skirtingos redakcijos ir leidimai. Abiem atvejais netyrinėjamas kūrinio svarbiausias elementas – jo estetinė ir meninė vertė.
Pozityvistinių krypčių metodologiją 19 a. pabaigoje kritikavo impresionistai. Jie teigė, kad objektyviai kūrinio vertinti ir suprasti negalima, kad kritikas galįs perteikti tik kūrinio sužadintus subjektyvius akimirkos įspūdžius (J. Lemaitre’as, Prancūzija). 20 a. pradžioje iškilo naujos antipozityvistinės literatūros mokslo kryptys (neoidealistinė, estetinė, formalioji), kurios rėmėsi požiūriu, kad humanitarinių mokslų objektas, tikslai ir metodai visiškai kiti negu gamtos mokslų ir kad kultūros reiškinius galima tik intuityviai suvokti.
20 a. pradžioje kultūrinės istorinės mokyklos reikšmė sumenko, bet jos metodologinės nuostatos dar ilgai veikė naujai besiformuojančias kryptis, daugiausia lyginamąją literatūros istoriją ir psichologijos mokyklą. Svarbiausius šios mokyklos principus perėmė ir marksistinis literatūros mokslas.
Kultūrinė istorinė mokykla Lietuvoje
Lietuvoje kultūrinės istorinės mokyklos metodologinės nuostatos ryškiausios 19 a. pabaigos–20 a. pradžios literatūros istoriografijoje ir kritikoje. Žymiausi atstovai – J. Šliūpas, S. Matulaitis, V. Kapsukas (iki 1913).
293