kultrinė istòrinė mokyklà, 20 a. pirmos pusės socialinės ir kultūrinės antropologijos, arba etnologijos, teorinė kryptis. Pagrįsta difuzionizmo nuostatomis, ypač kultūros ciklų teorija. Kultūrinės istorinės mokyklos atstovai, kitaip nei evoliucionizmo šalininkai (J. G. Morganas ir kiti), teigė, kad nėra neistorinių (ikiistorinių, laukinių) visuomenių, pabrėžė jų kultūrinę raidą. Mokyklos pradininku laikomas austrų etnologas ir antropologas W. Schmidtas. Apie jo 1906 Vienoje pradėtą leisti žurnalą Athropos telkėsi etnologai ir antropologai W. Koppersas, P. Schebesta, S. Erixonas. W. Schmidtas ir W. Koppersas plėtojo difuzionistų F. Ratzelio ir ypač F. Graebnerio (jis sukūrė kultūros ciklų teoriją) idėjas, o antropologiją laikė istorine disciplina. Jie teigė, kad kultūros ciklas susidaro tada, kai vienodi kultūros elementai dėl migracijos pasklinda iš kelių centrų; lygino kultūras, jų panašumą aiškino remdamiesi materialiąja kultūros forma, kultūros elementų formos tapatumą – jų bendra kilme, o vienalaikę raidą – sklaidos chronologija. W. Schmidtas ir W. Koppersas sukūrė kultūros kompleksų teoriją; kultūros kompleksą jie suprato kaip tam tikrą istorinės raidos schemą, kurią galima atkurti istorinės rekonstrukcijos metodu. Kultūrinės istorinės mokyklos atstovai siekė nustatyti bendrą rašto neturinčių visuomenių kultūros istorijos sistemą. Kultūrinė istorinė mokykla darė įtaką Europos etnologijai, folkloristikai, archeologijai. 20 a. antroje pusėje dėl funkcionalizmo kritikos kultūrinė istorinė mokykla prarado reikšmę.
20 a. 4 dešimtmetyje Lietuvoje kultūrinės istorinės mokyklos idėjas taikė J. Balys.
1835