kultūrinis bolševizmas

kultrinis bolševzmas, komunistinės ideologijos propagavimas prisidengus kultūra. Vieni pirmųjų terminą pradėjo vartoti Vokietijos nacionalsocialistai. Negalėdama platinti komunizmo užsienyje tiesiogiai per uždraustas vietos komunistų partijas SSRS savo tikslus mėgino įgyvendinti per tarptautinį kultūrinį bendradarbiavimą. Daugelyje valstybių buvo kuriamos kultūros draugijos SSRS kultūrai pažinti, jas globojo SSRS diplomatinės atstovybės. Sovietų diplomatai, pasitelkdami vietos komunistų partijas, per įvairių draugijų renginius, paskaitas, kino filmus pažindino užsienio valstybių piliečius su SSRS pramonės, kultūros ir kitais tikrais ir tariamais laimėjimais, skleidė prosovietines nuotaikas, pirmiausia tarp kairiųjų pažiūrų inteligentų ieškojo simpatizuojančių komunizmui, jo rėmėjų, naivių šalininkų ir talkininkų; taip buvo kuriamas teigiamas SSRS įvaizdis, ruošiamasi sovietizacijai. Kultūrinio bolševizmo pagrindiniai skleidėjai buvo asmenys, prijaučiantys SSRS ir komunistų partijai. Propagandos sėkmę Europoje lėmė ekonominė krizė (Didžioji depresija), nusivylimas kapitalizmu, nacių valdomos Vokietijos agresyvi užsienio politika, SSRS ekonominis pakilimas.

Lietuvoje

Aktyviausi kultūrinio bolševizmo centrai Lietuvoje buvo VOKSO (Vsesojuznoje obščestvo kulturnoj sviazi s zagranicej) ir Lietuvos užsienio reikalų ministerijos pastangomis įkurta Lietuvių draugija SSRS tautų kultūrai pažinti, veikusi 1929–40 Kaune (nuo 4 dešimtmečio vidurio tapo legalia SSRS penktąja kolona Lietuvoje), bei Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto vadovybė ir jos globojama studentų draugija Scientia, Lietuvių rašytojų draugija (nuo 1939 pabaigos). Aktyvus kultūrinio bolševizmo skleidėjas daugiausia buvo ir Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungai artimos Lietuvos jaunimo sąjungos radikalusis kairysis sparnas bei kairiųjų pažiūrų dailininkai I. Trečiokaitė-Žebenkienė, S. Žukas, rašytojai literatai: P. Cvirka, A. Venclova, K. Korsakas, S. Nėris, J. Būtėnas, t. p. V. Krėvė ir kiti. Daugelis jų dalyvavo minėtų organizacijų veikloje, palaikė artimus ryšius su SSRS pasiuntinybe Kaune, dalis ir su Lietuvos komunistų partija. Kultūrinis bolševizmas t. p. kartais buvo platinamas per publikacijas kairiuosiuose leidiniuose: Kultūroje, Laisvojoje mintyje, Lietuvos žiniose, Literatūroje, Moksleivyje, Moksleivių varpuose, Mūsų jaunime, Prošvaistėje ir kituose.

Lietuvos inteligentiją kultūrinis bolševizmas veikė dėl tų pačių priežasčių kaip ir kitų Europos šalių, be to, didelę įtaką jai darė ir iki 1939 pabaigos nepriekaištingi Lietuvos Respublikos ir SSRS tarpusavio santykiai, lėmę Lietuvių draugijos SSRS tautų kultūrai pažinti įkūrimą, nusivylimas autoritarine A. Smetonos valdžia, įvedusia cenzūrą, suvaržiusia demokratines laisves. Lietuvos vidaus politine padėtimi naudojosi sovietų diplomatai ir Lietuvos komunistų partija – buvo patogu daryti įtaką kairiesiems inteligentams, rašytojams, švietimo darbuotojams, menininkams. Ilgainiui kultūrinis bolševizmas išsiplėtė į sąjūdį, kurio valdžiai iš esmės nepavyko įveikti. Jis plėtojosi, į 4 dešimtmečio pabaigą įgijo tam tikrą visuomeninę atramą ir nukrypo prieš A. Smetonos valdžią.

Kultūrinis bolševizmas palengvino SSRS atstovams 1940 vasarą pasitelkti dalį žymių lietuvių inteligentų, kurie padėjo inkorporuoti okupuotą Lietuvą į SSRS (pvz., Lietuvių draugijos SSRS tautų kultūrai pažinti valdybos keturi nariai vos tik okupavus Lietuvą buvo paskirti į vadinamąją Liaudies vyriausybę: J. Paleckis – ministru pirmininku, V. Krėvė – jo pavaduotoju, P. Pakarklis – teisingumo, A. Venclova – švietimo ministru).

-kultūrbolševizmas; -sovietinis bolševizmas

884