kultrinis kapitãlas, žinios, išsilavinimas, estetinis skonis ir vartojimo įpročiai, nusistovėjusios bendravimo formos. Suteikia individui galimybę sėkmingai tapti aukštesnio statuso socialinio sluoksnio nariu arba šiam sluoksniui išsaugoti poziciją. Kultūrinio kapitalo terminą 1973 įtvirtino P. Bourdieu, siekdamas tiksliau nei makrosociologijos teorijos (marksizmas, struktūrinis funkcionalizmas ir kitos) aiškinti socialinio susiskaidymo problemą poindustrinėse visuomenėse, kuriose, formuojant visuomenės santykių stratifikuotą struktūrą, didėja kultūros vaidmuo. Anot P. Bourdieu, šeimos iš vidurinio socialinio sluoksnio siekia savo vaikams suteikti kultūrinį kapitalą, pagrįstą įvairiais kalbiniais ir kultūriniais gebėjimais. P. Bourdieu vartojama kapitalo sąvoka tiesiogiai susijusi su vadinamąja lauko teorija ir yra galios tam tikra forma, skaidoma į ekonominį (turto galia), simbolinį (prestižo, statuso, autoriteto galia), socialinį (socialinių ryšių galia) kapitalą ir kultūrinį kapitalą. Laukas šiuo atveju yra individų, grupių bei institucijų socialinės konkurencijos ir kovos erdvė, hierarchizuota pagal turimą kapitalą. Analitiniu požiūriu, laukas yra socialinių pozicijų objektyvių santykių tinklas arba išsidėstymas. Šios pozicijos, jų egzistavimas ir poveikis jas užimantiems veikėjams arba institucijoms yra objektyviai nulemta esamų ir potencialių aplinkybių, galios (arba kapitalo) rūšių, kurių turėjimas suteikia galimybes naudotis tam tikru pelnu, dėl kurio konkuruojama lauke, taip pat jų vietos stratifikuotoje struktūroje, įtakos turi ir šių socialinių pozicijų santykis su kitomis pozicijomis (jų dominavimas, subordinacija, homologija ir kita). Susiskaidžiusioje visuomenėje yra keli santykinai savarankiški vadinamieji socialiniai mikropasauliai, tai yra objektyvios santykių sritys (laukai), turintys savitą logiką (pavyzdžiui, meno ir religijos laukas atsirado nepaisant materialinės naudos, ekonomikos laukas istoriškai susikūrė pagal principą verslas yra verslas, o į draugystės ir meilės santykius neatsižvelgiama). Kultūrinis kapitalas labai svarbus siekiant socialinio statuso, o jo trūkumas gali būti kompensuojamas kitomis kapitalo rūšimis. Žemesnio statuso socialinių sluoksnių atstovai, siekdami aukštesnio statuso, turi įgyti kiek įmanoma daugiau kultūrinio kapitalo. Turtingo socialinio sluoksnio atstovai gali pasiekti tiek pat ar net daugiau turėdami mažiau kultūrinio kapitalo, nes jiems prieinamos ir kitos kapitalo rūšys. Kiekvienas kapitalas gali būti paverčiamas kita kapitalo forma, bet ekonominis kapitalas yra universaliausias ir lengviausiai paverčiamas kultūriniu, simboliniu ar socialiniu. Remdamasis kai kuriomis marksistinės sociologijos idėjomis P. Bourdieu teigė, kad išsilavinimo ir švietimo sistema suteikdama kultūrinį kapitalą poindustrinėje visuomenėje yra vienas pagrindinių vidurinio socialinio sluoksnio vykdomos simbolinės prievartos kitų socialinių sluoksnių atžvilgiu įrankių. Švietimo sistema, kurią kontroliuoja visuomenės pasiturinčios klasės, kelia reikalavimus įgyti kultūrinį kapitalą, kuris dažniausiai prieinamas tik aukštesniojo ar vidurinio visuomenės sluoksnio vaikams. Išoriškai neutrali švietimo sistema praktikoje įtvirtina ekonominę nelygybę, transformuodama kultūrinį kapitalą į tam tikrą pasiekimų hierarchiją. Tokia švietimo sistema siekia pateisinti socialinį tikėjimą, kad vyraujančios socialinės grupės valdo dėl savo kvalifikacijos, žinių ir laimėjimų, o ne dėl kilmės ar socialinių ryšių.
L: P. Bourdieu La Distinction Paris 1979.
2188